Džonas Lokas

Džonas Lokas (angl. John Locke; 1632 m. rugpjūčio 29 d.-1704 m. spalio 28 d.) – anglų filosofas, politinis veikėjas ir pedagogas.

Garsusis anglų filosofas Džonas Lokas buvo pirmasis, suprantamai susumavęs pagrindines konstitucinės demokratijos idėjas. Jo idėjos stipriai veikė Jungtinių Valstijų įkūrėjus bei daugelį svarbiausių Prancūzijos išsivadavimo judėjimo filosofų.

Lokas gimė 1632 metais Ringtone, Anglijoje. Studijavo Oksfordo universitete, kur 1656 m. gavo bakalauro, o 1658 m. magistro laipsnį. Jaunystėje jis labai domėjosi mokslu ir trisdešimt šešerių metų buvo išrinktas į Karališkąją bendriją. Jis susidraugavo su garsiu chemiku Robertu Boiliu, o vėliau su Izaoku Niutonu. Be to, jis domėjosi medicina ir gavo tos srities bakalauro laipsnį, nors praktikavo tik retkarčiais.

Lūžis Loko gyvenime įvyko, kai jis susipažino su Saftsberio grafu, pas kurį jis dirbo sekretoriumi bei šeimos gydytoju. Šaftsberis buvo svarbus liberalių politinių idėjų propaguotojas, dėl savo politinės veiklos kurį laiką kalintas karaliaus Čarlzo II. 1682 m. Šaftsberis pabėgo į Olandiją, kur kitais metais mirė. Lokas, kuris dėl artimo bendravimo su Šaftsberiu taip pat buvo įtariamas, į Olandiją pabėgo 1683 m. Jis gyveno ten, kol 1688 m. revoliucija nuvertė Čarlzo įpėdinį karalių Džeimsą II. 1689 m. Lokas grįžo į Angliją. Lokas nebuvo vedęs, mirė 1704 metais.

Pirmoji Loką išgarsinusi knyga buvo “Žmogaus proto apybraiža” (“An Essay Concerning Human Understanding”, 1690), kurioje jis gvildeno žmogiško pažinimo kilmę, prigimtį bei ribas. Loko pažiūros iš esmės buvo empiristinės, taip pat akivaizdi Fransio Bekono ir Renė Dekarto įtaka. Loko idėjos, savo ruožtu, veikė tokius filosofus, kaip vyskupas Džordžas Berklis, Dovydas Hjumas ir Imanuelis Kantas. Nors “Žmogaus proto apybraiža” yra originaliausias Loko veikalas ir vienas garsiausių filosofijos klasikoje, jo įtaka istoriniams įvykiams buvo mažesnė už Loko politinius raštus.

“Laiške apie toleranciją” (“A letter Concerning Toleration”), pirmą kartą anonimiškai išspausdintame 1689 m., Lokas tvirtino, jog valstybė neturi kištis į laisvą religijos praktikavimą. Jis buvo ne pirmasis anglas, siūlęs toleruoti visas protestantiškas konfesijas; tačiau būtent jo stiprūs argumentai tolerancijos naudai lėmė vis didėjantį šios politikos palaikymą visuomenėje. Be to, Lokas kalbėjo apie toleranciją ir ne krikščionims: “… nei pagonys, nei musulmonai, nei žydai neturi dėl savo religijos prarasti pilietinių teisių į visuomenės gerovę”. Tačiau Lokas nemanė, kad reikėtų toleruoti katalikus, kurie esą ištikimi užsienio valdovams, ar ateistus. Taigi pagal šiandieninius standartus jis galėtų būti palaikytas labai netolerantišku, tačiau apie jį spręsti reikia, atsižvelgiant į to meto
idėjas.

Šiandien Loko raštų dėka, religinė tolerancija pasiekė net tas grupes, kurias jis atmetė. Dar svarbesnis Loko veikalas buvo “Du traktatai apie valstybinį valdymą” (“Two Treatises of Government”, 1689), kuriame jis išdėstė pagrindines liberalinės konstitucinės demokratijos idėjas. Tos knygos įtaka politinei minčiai angliškai kalbančiame pasaulyje buvo milžiniška. Lokas buvo tvirtai įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus turi natūralias teises, į kurias įeina ne tik gyvenimas, bet ir asmeninė laisvė bei teisė turėti nuosavybę. Šis požiūris kartais buvo vadinamas “sargybinio teorija”.

Atmetęs karalių dieviškų teisių doktriną, Lokas tvirtino, jog vyriausybė gauna valdžią tik leidus pavaldiniams: “Žmogaus laisvę visuomenėje apsprendžia tik tie įstatymai, kurie tarnauja bendram labui…” Lokas stipriai akcentavo visuomenės kontrakto idėją. Iš dalies ji buvo perimta iš ankstesnio anglų filosofo Tomo Hobo (1588 — 1679) raštų. Bet Hobas, pasiremdamas šia idėja, teisino absoliutizmą, o Loko požiūris į socialinį kontraktą buvo priešingas:
“… Kai valdovai siekia užgrobti ir sunaikinti žmonių nuosavybę arba paversti juos vergais, jie kovoja su tais žmonėmis, kuriems nebepridera joks tolimesnis paklusnumas ir kurie lieka Dievo teikiamame prieglobstyje nuo smurto ir žiaurumo.”
Ir dar:
“… žmonės vis dar turi aukščiausią galią pašalinti ar pakeisti valdžios atstovus, kai šių veiksmai prieštarauja jų įsitikinimams…”

44 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Loko revoliucijos teisių gynimas labai veikė Tomą Džefersoną bei kitus Amerikos revoliucionierius. Lokas pritarė valdžios pasidalijimo principui, tačiau manė, jog įstatymų leidžiamoji valdžia yra aukščiau už vykdomąją valdžią (ir kartu už teisminę teisę, kurią jis laikė vykdomosios valdžios dalimi.) Todėl jis neabejotinai būtų prieštaravęs teismų teisei paskelbti įstatymų leidžiamųjų organų veiksmus nekonstituciniais. Nors Lokas tvirtai rėmė viršūnių valdymo principą, jis aiškiai išdėstė, jog vyriausybės teisės nėra neribotos. Vyriausybė negali pažeisti natūralių žmonių teisių ar atimti iš jų teisę į nuosavybę. Ji gali teisėtai pasiimti nuosavybę, tik leidus pavaldiniams.

Taigi akivaizdu, jog Lokas išreiškė visas pagrindines Amerikos revoliucijos idėjas beveik šimtu metų anksčiau už tą įvykį. Ypač stipri jo įtaka buvo Tomui Džefersonui. Loko idėjos prasiskverbė ir į Europą, ypač Prancūziją, kur jos tapo netiesioginiu faktoriumi, lėmusiu Prancūzijos revoliuciją bei “Žmogaus teisių deklaracijos” paskelbimą Prancūzijoje. Nors tokios figūros, kaip Volteras ir Tomas Džefersonas, yra daug įžymesnės už Loką, jis rašė anksčiau ir stipriai juos veikė. Taigi, atrodo, teisinga, kad jis šiame sąraše užima aukštesnę padėtį už juos.