Džiuzepė Verdis

Džiuzepė Verdis

Džiuzepė Verdis (it. Giuseppe Fortunino Francesco Verdi; 1813 m. spalio 10 d. Le Roncole kaimelyje, Busseto komunoje – 1901 m. sausio 27 d. Milane) – žymus italų kompozitorius, daugiausia rašęs operas.

Jis buvo vienas įtakingiausių XIX a. Italijos Operos Mokyklos narių, jo darbai, atliekami operų halėse visame pasaulyje, dažnai peržengia įprastines žanro ribas, kai kurie netgi įsitvirtino populiariojoje kultūroje – pvz., La donna è mobile iš Rigoleto arba Libiamo ne’ lieti calici iš Traviatos. Dažnai kūriniai pajuokti kritikų tiek šiandien, tiek anksčiau – neva jie pataikauja publikos skoniui, juose paprasta chromatinė struktūra ir gėdingas melodramatizmas, tačiau Verdžio kūriniai dominuoja standartiniame repertuare net ir po pusantro šimtmečio nuo to laiko, kai buvo sukurti.

Verdis gimė Le Ronkolėje (it. Le Roncole), kaime netoli Busseto komunos, Parmos ir Piačencos kunigaikštystėje (dabar – Parmos provincijoje). Tėvas buvo smuklininkas, motina audėja. Kai Verdis buvo dar mažas, jo tėvai 1823-jų rudenį persikraustė į Busseto iš Piačencos provincijos, kur tolimesnį kompozitoriaus mokymąsi lengvino apsilankymai didelėje bibliotekoje, priklausiusioje Jėzuitų mokyklai. Mokėsi Busseto gimnazijoje ir sekmadieniais eina Le Ronkolės vargonininko padėjėjo, vėliau – vargonininko pareigas. Taip pat Busseto apskrityje Verdis 1825 metais ėmė lankyti savo pirmąsias pamokas pas Ferdinandą Provezį (it. Ferdinando Provesi), kuris rūpinosi ir globojo vietinę muzikų bendruomenę. Tada Verdis ir pasirinko savo kelią: jokių seminarijų, jokių sutanų. Jis bus muzikantas, blogiausiu atveju visada galės vargonininkauti bažnyčioje arba dėstyti muziką mokykloje. Čia jis pradeda rašyti pirmuosius kūrinėlius (gana elementarius), kariškus maršus pučiamųjų orkestrui, bažnytinę muziką, o 1828 metais parašo simfoniją, kuri atliekama Velykų proga. Be to, jis aranžuoja ištraukas iš operų pučiamųjų orkestrui, kuria šokių muziką. Lankosi Antonio Barezzi namuose, kur renkasi Busseto Filharmonijos draugijos nariai, čia gauna groti fortepijonu „Fricas“.

1832 metų vasarą Verdis išvyko į Milaną ir birželio 22-ąją įteikia prašymą Imperatoriškajai Lombardijos – Venecijos karalystės vyriausybei priimti jį studentu su stipendija į Imperatoriškąją Milano konservatoriją, deja, egzaminų jis neišlaiko. Muzikos Konservatorijos egzaminų komisija, paskambinus Heinricho Herco Kapričą A-dur, įvertina tik melodijos lengvumą. Be to, jaunuolis dvejais metais neatitinka stojimo į konservatoriją amžiaus ir neturi ypatingų gabumų, tad 1832 metų liepos 9 dieną komisija paskelbia nuosprendį, – nepriimti. Tada Verdis ėmė mokytis kontrapunkto privačiai, dalyvaudavo operos vakaruose Milane, kaip ir mažesniuose Vienos muzikos koncertuose. Asociacija su Milano aukštuomene įtikino jį, kad reikia siekti teatro kompozitoriaus karjeros.

Grįžęs į Busseto 1835 m., Verdis tapo miestelio muzikos globėju. Po metų pas maestro Džiuzepę Alinovį išlaiko egzaminą ir gauna pažymėjimą, leidžianti kandidatuoti į muzikos mokytojo vietą. 1836 metų gegužės 5 dieną veda Margeritą Bareci (mirė 1840 birželio 18 d.), 1837 metų kovą gimsta dukra Virdžinija (mirė 1838 m.), o po metų liepos mėnesį – sūnus Ičilijus (mirė 1839-aisiais).

1838 metais sukuria 6 romansus, kurie po daugelio metų klestėte suklestės „Trubadūre“, „Rigolete“ ir „Aidoje“. Kitų metų vasario 6 dieną su žmona ir mažuoju Ičilijumi atvyksta į Milaną bandyti savo likimo, „kad taptų kompozitoriumi, kad taptų žmogumi“.

Pirmoji opera Obertas, San Bonifačo grafas Milano La Scala salėje 1839 m. lapkričio 17 dieną pasiekė didžiulę sėkmę. Ji buvo dar atlikta keturiolika kartų, o kita sezoną pastatyta Karališkajame teatre. Po šios sėkmės, Bartolomeo Mereli, La Scala impresarijus, pasiūlė Verdžiui pasirašyti sutartį: per dvejus metus – trys operos „po keturis tūkstančius austriškų lirų, o pelnas už parduotas partitūras – pusiau“. Sutinka.

Verdžiui bekuriant antrąją operą Un giorno di regno (Karalius vienai dienai), mirė jo žmona. 1840 metų rugsėjo 5 dieną operos premjera patyrė nesėkmę ir buvo išimta iš repertuaro. Verdis ketina palikti Milaną ir neberašyti muzikos, bet Mereli jį įtikino parašyti Nabuko operą. Jis puola rašyti su tokiu įkarščiu, jog taip ilgai jį kankinusio sielvarto, nerimo ir depresijos nelieka nė pėdsako. Opera parašyta jau 1841-ųjų rudenį, bet premjera įvyksta tik 1842-ųjų kovo 9 d. Verdis tapo garsus. Laikraštyje Figaro parašys: „Verdžio naujoji opera – įtemto, grandiozinio darbo vaisius (…), ji sukrečia žiūrovus, jie pašėlusiai ploja ir šaukia iš susižavėjimo“. Iki sezono pabaigos opera Nabukas buvo parodyta 7 kartus, o rudenį – dar 57; pasiekimas, kokio La Scala nebuvo sulaukęs joks kitas kompozitorius. Kalbama, kad pavadinime sukomponuoti trys žodžiai iš garsiojo hebrajų vergų choro kūrinio „Va pensiero“.

Po 1843-ųjų sekė didelis skaičius operų, o Verdis pripažino, kad šis periodas – jo katorgos metais, – nei atokvėpio, nei pertraukos, opera po operos. Per tą laiką jis parašė 1 Lombardi (1843 m.), Ernani (1844 m.) ir kt.

Kai kuriems svarbiausia ir originaliausia opera yra Makbet (it. Macbeth), parašyta 1847-ais. Pirmą kartą Verdis pasikėsino į operinį jo mylimiausio dramaturgo, Viljamo Šekspyro, kūrinio užmanymą ir sulaužė XIX a. italų operos nusistovėjusius standartus, sukurdamas operą be meilės istorijos.

1847-ais, 1 Lombardi, pakoreguota ir pervadinta Jerusalem, buvo pristatyta Paryžiaus Operoje, dėl daugumos paryžiečių susitarimo buvo pagerbta (kartu su ekstensyviais baletais) ir tapo pirmuoju Verdžio darbu prancūzų didžiosios operos stiliuje.

Būdamas trisdešimt aštuonerių, Verdis pradėjo romaną su Džiuzepina Streponi (m. 1897), sopranu karjeros pabaigoje. Jie gyveno nesusituokę, ir daug kur juos skandalingai vertino. Pora susituokė 1859-ais. Tais metais išleidžiama pirmoji Verdžiui skirta (A. Bazėvio) monografija, išrenkamas Turino, Bolonijos ir Genujos miestų garbės piliečiu. 1861 išrenkamas Italijos parlamento tarybos nariu ir deputatu.

Kai sunkieji metai ėjo į pabaigą, Verdis sukūrė vieną savo šedevrų, Rigoletą. Jį pristatė Venecijoje 1851-ais. Pastatytas pagal Viktoro Hugo (it. Victor Hugo) pjesę, libretas turėjo patirti esminius pertvarkymus, kad patenkintų epochos cenzūruotojus, todėl kompozitorius, netekęs kantrybės, daug kartų žadėjo viską mesti. Opera greit susilaukė pasisekimo.

Rigoleto operoje Verdis iškelia muzikinės dramos idėją, sudarytą įvairiarūšių elementų, apimančių socialinį ir kultūrinį sudėtingumą, ir pradeda maišyti komedijos ir tragedijos žanrus. Rigoletto muzikinėje tesitūroje girdimas grupinis muzikavimas, pvz., pirmojoje scenoje La donna e mobile ar itališkoje melodijoje, žymiajame kvartete Bella figlia dell’amore, kamerinėje muzikoje – duete tarp Rigoletto ir Sparafucile ir energingų bei trumpų declamato, dažnai paremtų pagrindiniais tonais C ir C#, Rigoletto ir Monteronės aukštesniajame registre.

Po to buvo pristatytos antroji ir trečioji iš trijų didžiųjų Verdžio „viduriniojo amžiaus“ operų: 1853-ais I1 Trovatore premjera Romoje, o Traviata – Venecijoje buvo nušvilpta. Pastarosios pastatymas paremtas Aleksandro Diuma (it. Alexandre Dumas) filmų pjese Dama su kamelijomis.

Tarp 1855-ųjų ir 1867-ųjų Verdis rašė operas pilnas jausmų – Un ballo in mashera (1859), La forza del destino (užsakyta Sankt-Peterburgo Imperatoriškojo Teatro 1861-ais, bet atlikta 1862-ais) ir pakoreguota Macbeth versija (1865). Iš mažiau žinomų ir atliekamų – Les vêpres siciliennes (1855) ir Don Carlos (1867) – abi užsakytos Paryžiaus Operos ir iš pradžių parašytos prancūzų kalba. Šiandien šios dvi operos atliekamos daugiausia italų kalba. Dar viena mažiau žinoma opera – Simon Boccanegra (1857).

1869-ais Verdis komponavo dalį Requiem Mišioms, Gioacchino Rosini atminimui. Verdis pasiūlė, kad Requiem galėtų būti kompozicijų kolekcija, kurioje būtų sudėti ir kitų italų, Rosinio amžininkų, kūriniai. Requiem kolekcija buvo surinkta ir užbaigta, bet niekas jos taip ir neatliko Verdžiui esant gyvam. Vėliau Verdis perdirbo ir panaudojo „Libera Me“ dalį, kurią sukūrė Rosinio Requiem Mass užbaigti, taip pamalonindamas Alesandrą Manconį (Aleksandro Manzoni), mirusį 1873-ais. Užbaigtas Requiem atliktas Milano katedroje gegužės 22 d., 1874-ais.

Kartais kalbama, Verdžio didžioji opera Aida buvo užsakyta Sueco kanalo atidarymo šventei 1869-ais, bet, pasak, Budeno (it. Budden), Verdis atsisakė pasiūlymo parašyti „odę“ naujiesiems operos rūmams, kuriuos rengėsi iškilmingai atidaryti, kaip dalį kanalo atidarymo šventės. Operos rūmų atidarymas prasidėjo Rigoletto kūriniu. Vėliau, apie 1869-70 m., organizatoriai vėl susirado Verdį, šįkart prašydami parašyti operą, bet ir vėl Verdis atsisakė. Tada organizatoriai pagrasino, kad paprašys Čarlzo Guno (angl. Charles Gounod), bet labiausiai Verdį paveikė, kai jie pasakė, jog paprašys Richardo Vagnerio (angl. Richard Wagner) paslaugų. Tuomet Verdis parodė susidomėjimą ir pasirašė sutikimą 1870-ais. Opera Verdis sukūrė greičiau nei per penkis mėnesius, bet premjeros teko laukti beveik visus metus.

Faktiškai, du kompozitoriai, globoję savo gero vardo muzikos mokyklas, buvo rimtai įsižeidę ar susipykę. Jie niekada nesusitikdavo. 1871 metų rudenį Bolonijoje pastatomas Vagnerio „Lohengrinas“ ir į vieną spektaklį atvyksta ir Verdis. Jis nori atidžiai išklausyti savo varžovo kūrinį. Nors opera padaro jam didelį įspūdį, tačiau jo manymu, opera: „Gražu, įdomu, tik tenoras prastas“,„Veiksmas lėtas, tekstas ištęstas. Nuobodu“.Verdis Vagnerio muziką komentuodavo ne itin palankiai („Jis pastoviai renkasi, bereikalingai, nepramintą taką, stengdamasis skraidyti ten, kur racionalus žmogus vaikščiotų ir pasiektų didesnių rezultatų“), bet vienas iš jų yra gana palankus. Sužinojęs, kad Vagneris ant mirties slenksčio, jis sakė: „Liūdna! Liūdna! Liūdna! … tai vardas, kuris palieka ryškiausią ženklą mūsų meno istorijoje“. Iš Vagnerio komentarų, gerai žinomas tik vienas. Po to, kai paklausė Verdžio Requiem, didysis vokiečių muzikas, iškalbingas ir turintis daug ką pasakyti apie kitų kompozitorių darbus, teištarė: „Būtų geriau nesakyti nieko“.

Aidos premjera vyko Kaire 1871-ais gruodžio 24 dieną ir susilaukė žaibiškos sėkmės.

Vėlesniais metais Verdis dirbo, perdarinėdamas savo ankstesnius kūrinius, pateikė naujas Don Carlos, La forza del destino ir Simon Boccanegra operų versijas.

Otelas (it. Otello), parašytas pagal Šekspyro pjesę, kartu su libretu, kurį parašė jaunesnis kompozitorius Mefistofelis, Arrigo Boito, buvo pristatytas Milane 1887-ais. Otelo muzika „tęstinė“, sunkai išskiriama dalimis ar atskirais numeriais, kuriuos būtų galima atlikti koncerto metu. Kai kurie jaučia, kad nors ir meistriškai orkestruota, opera stokoja melodinio žavesio, kuris būdingas Verdžio ankstesniosioms, didžiosioms operoms, o kritikai sako, kad tai geriausia Verdžio tragiška opera, kurioje netrūksta Verdžio įterpto, jo mėgiamo ekspresyvaus skambesio ir dalies jo gausaus charakteringumo. Be to, opera neturi preliudo, prie ko Verdžio gerbėjai nėra pratę.

Verdžio paskutinė opera Falstaff, kurios libretas (irgi parašytas Boito) sukurtas pagal Šekspyro „Vindzoro Šmaikštuolės“ ir Viktoro Hugo vėlesnio vertimo, susilaukė pasaulinės šlovės. Opera vertinama kaip viena komiškiausių ir atskleidžia Verdžio, kaip kontrapunktininko, talentą.

1901-ųjų sausio 21 dieną Verdį ištinka paralyžius, sausio 27 d. naktį kompozitorius miršta Milane. Auštant prie „Milano“ viešbučio vežikai pristabdo arklius ir tyliai važiuoja per paklotus šiaudus, miesto valdžios nurodymu paklotus prie įėjimo, kad triukšmas netrigdytų Didžiojo Senio, kuris, apsirengtas juodais rūbais, miega ramybėje ir miegos per amžius. Kompozitorius palaidojamas – kaip buvo nurodyta testamente – kukliai, be muzikos ir kalbų. Po mėnesio Verdžio ir žmonos palaikai perkeliami į muzikantų prieglaudos koplyčią, šiose gedulo iškilmėse dalyvauja tūkstančiai milaniečių. Diriguojant A. Toskaniniui, nuaidi choro Va, pensiero, sull’ali dorate melodija.

Dauguma jo operų, ypač parašytų po 1851-ų metų, toliau įtraukiamos į standartinius repertuarus. Ir nė vienam italų kompozitoriui, išskyrus Giacomo Puccini, nepavyko prilygti Verdžio didingumui.

Muzikos istorikai ilgam įamžino mitą apie žymųjį Va, pensiero chorą, dainavusį trečioje Nabuko scenoje. Mitas byloja, kad kai Va, pensiero choras giedojo Milane, tada priklausiusiame didžiajai Italijos daliai, pavergtai Austrų, publika, užsidegusi nacionalistinių pažiūrų aistra dėl ištremtų vergų elegijos tėvynei, paprašė pakartoti tą dalį. Ir kai kartojimai valdininkų buvo iškart uždrausti, pasirodęs ypatingas ženklas. Tačiau dabartinis išsilavinimas neleidžia tikėti mitais. Nors publika ir reikalavo pakartoti, tai buvo skirta ne Va, pensiero, o Immenso Jehova himnui, sugiedotam hebrajų vergų, kad padėkotų Dievui už tai, kad saugo jų žmones. Dėl šitų išvadų, Verdžio, kaip muzikinio suvienijimo vadovo, pozicija smuko. Kita vertus, per perklausas, teatro darbininkai nustodavo dirbti, giedojant Va, pensiero ir plodavo įsimenamos melodijos pabaigoje.

Tačiau tai, kad Verdis – Italijos suvienijimo įkvėpėjas, irgi tėra tik mitas. Šūkis „Viva VERDI“, plačiai naudotas Italijoje sukilimo prieš austrus metu, buvo skirtas galimam suvienytos Italijos karaliui Viktorui Emanueliui II (it. Victor Emmanuel II), tuo metu valdžiusiam Sardiniją. VERDI tiesiog reiškė Vittorio Emanuele Re D‘Italia.

Daugiausia įtakos Verdžio muzikai turėję jo pirmtakai buvo Rosinis, Belinis, Džiakomas Mejerberas (Giacomo Meyerbeer), labiausiai – Gaitanas Donicetis (it. Gaetano Donizetti) ir Severijus Merkadante (it. Saverio Mercadante). Su galimomis Otello ir Aidos išimtimis, Verdžio muzikai įtakos neturėjo Vagneris. Nors ir gerbė Guno (Gounod), jis atsargiai privengė mokytis kažko iš prancūzo, kurį kiti Verdžio bendraamžiai laikė geriausiu gyvu kompozitoriumi. Kai kurios melodijos iš Aidos perša mintį, kad Verdis buvo itin gerai susipažinęs su rusų kompozitoriaus Michailo Glinkos (rus. Mikhail Glinka) darbais, kuriuos Vakarų Europoje išpopuliarino Ferencas Listas po turo Rusijos imperijoje.

Per savo karjerą Verdis retai naudojo aukštąjį C akordą tenorų arijose, turint galvoje, kad norėdamas išdainuoti šią natą prieš publiką, atlikėjas išsiblaško. Nepaisant to, jis panaudojo aukštąsias C Duprez arijai iš Jérusalem ir Tamberlikui originalioje La forza del destino versijoje.

Nors dažniausiai jo orkestruotė meistriška, Verdis besąlygiškai atsidavė savo melodiniam talentui, manydamas, kad tai optimalus muzikinės išraiškos instrumentas. Faktiškai, daugelyje iš jo pasažų, ir ypatingai arijose, harmonija asketiška, su ištisu orkestro grojimu, kartkartėmis skambančiu kaip vienas akompanuojantis instrumentas, pvz., milžiniški gitaros akordai. Kiti kritikai teigia, kad Verdis kreipė didelį dėmesį į kompozicijos techninius aspektus, taip užglaistydamas nepakankamą išsilavinimą ir rafinuotumą. Pats Verdis kartą sakė:„Iš visų kompozitorių, tiek iš dabarties, tiek iš praeities, aš esu mažiausiai mokytas“. Skubiai pridėdamas: „Aš kalbu rimtai, ir kalbėdamas turiu omeny, kad išsilavinimas nereiškia muzikos išmanymo“.

Verdis pakankamai įvertino orkestro ekspresijos jėgą, sugebėjo panaudoti ją. Dar daugiau – orkestrinė ir kontrapunktinė inovacija yra jo stiliaus braižas, pvz., styginiai, staigiai keliantys gamą Monteronės scenoje Rigolete akcentuoja dramą, arba tame pačiame Rigolete, užkulisiniam chorui dainuojant, šešios glaudžiai sugrupuotos natos labai efektyviai pavaizduoja trumpus, nelaimę nešančius įspėjimus apie artėjančią audrą. Verdžio naujovės tokios charakteringos, kad kiti kompozitoriai jų net nenaudoja. Iki šios dienos jie laikomi Verdžio triukais.

Verdis buvo vienas iš pirmųjų, kuris kantriai ieškodavo siužetų, atitinkančių jo savitus talentus. Glaudžiai dirbdamas su savais libretistas ir gerai žinodamas, kad dramatiška ekspresija yra jo jėga, Verdis buvo tikras, kad pirmasis darbas, kuriame skambėjo libretas, buvo sutvarkytas, išmetant nereikalingas detales ir pernelyg gausias dalis, paliekant tik charakterius, užpildytus aistra ir scenos prašmatnumu.