Drago Jančaras

Drago Jančaras

Drago Jančaras (Drago Jančar; g. 1948 m. balandžio 13 d. Maribore, Slovėnijoje) – slovėnų rašytojas, dramaturgas, publicistas ir eseistas, vienas aktyviausių šiuolaikinių slovėnų rašytojų.

Drago Jančar pagrindinę ir Techninę cheminės pakraipos mokyklą baigė Rusose. Buvo įrašytas į Mariboro Aukštesniąją teisės mokyklą, kur taip pat tapo pagrindinis studentų laikraščio Katedra redaktorius. Dėl “priešingos kultūros plėtros” 1974 metais buvo uždarytas į kalėjimą.

Kaltinimo priežastimi tapo uždrausta Branko Rozmano knyga Rage sumušti gulime, kurią Jančaras atsivežė iš Austrijos. Prarado darbą laikraštyje Večer (Vakaras), kur dirbo kaip žurnalistas, ir buvo nuteistas kalėti vienerius metus. Po kruopščiai parašyto prašymo jį paleido praėjus 3 mėnesiams ir dar tais pačiais metais jis buvo kuriam laikui išsiųstas į karinę tarnybą Serbijoje, kur išgyveno jam kaip pavaldiniui skirtus pažeminimus. Kai laikotarpis kariuomenėje buvo atitarnautas, jis nusprendė, kad užsiims tik rašymu. Tai neduodavo pakankamų mėnesinių pajamų, todėl Drago Jancar pakartotinai įsidarbino laikraštyje Vakaras. Straipsnių jis jau neberašė, į darbą buvo priimtas tik kaip lektorius ir redaktorius. 1978 metais persikraustė į Liublianą ir įsidarbino Viba filme. Po dviejų darbo metų iš sąjungos išėjo dėl tarpusavio nesutarimų. Dirbo sudarant pamatinį Naujojo laikraščio (slovėn. Nova revija) slovėnų-intelektualų biuletenį. 1981 metais pradėjo dirbti redaktoriumi ir sekretoriumi leidykloje Slovenska matica ir nuo to laiko jo rašytojo karjera pradėjo kilti. 1985 m. buvo apdovanotas Fulbrighto stipendija, skiriama JAV menininkams, vėlesniais metais Vokietijoje ir Austrijoje buvo apdovanotas Bavarijos valstybės valdžios ir Austrų literatų draugijos stipendijomis. 1987-1991 metais Drago Jančaras buvo slovėnų centro PEN prezidentas ir daug prisidėjo prie Slovėnijos nepriklausomybės atkūrimo. Nuo 1995 yra SAZU garbės narys.

Gavo daug slovėnų ir tarptautinių apdovanojimų, tarp kurių: Tone Tomšičo apdovanojimas už žurnalisto darbą (1974), Prešerno apdovanojimas už gyvenimo darbą (1993), Europos apdovanojimas už trumpąją miesto prozą – Augsburg (1994), Pulitzerio premija už poeziją (1994), Glazarjevo apdovanojimas už aukštus pasiekimus kultūros srityje (2002), Herderjo apdovanojimas už raštiją (2003) ir Jean Amery apdovanojimas už eseistiką (2007), trys Grumo apdovanojimai už dramas ir trys Rozanco apdovanojimai už esė. Taip pat du kartus gavo apdovanojimą Kresnik už romanus Katarina, pav in jezuit ir Zvenenje v glavi (1999, 2001).

Šiuo metu kaip tarnautojas ir sekretorius dirba Slovenska matica, be to yra vienas iš produktyviausių slovėnų rašytojų. Žinomas ir kaip eseistikas; savo esė daug kartų aptarė politikos ir visuomenės problemas. Kartu su Vasko Simoniti parengė svarbią parodą ir rinkinį Temna stran meseca (Tamsioji mėnulio pusė) apie autoritarinės valdžios svarbą Socialistinėje Federacinėje Respublikoje Jugoslavijoje po Antrojo pasaulinio karo.

Drago Jančar rašo pasakojamąją prozą, dramą ir esė. Jis kuria žinoma modernistine pasakojamąja technika, kurią 80-aisiais praėjusio šimtmečio metais papildė kai kuriais postmodernistiniais elementais. Teminis jo kūrybos pagrindas – esminis žmogaus gyvenimo klausimas, kai iš vienos pusės jį valdo nepaaiškinamas istorijos mechanizmas, iš kitos jo asmeninis niekinimas. Dažnai keliami išsilavinimo ir svetimumo klausimai. Darbuose, kurie pasirodė po 1990-uju, pastebimas judėjimas prie mažų, intymių, turinčiu įtaką pavieniam gyvenimui problemų aptarimo. Kalbėdamas apie žmogaus likimą nepavaldžiame objektyviame pasaulyje dažnai naudoja istorinę tematiką.