Deividas Grifitas

Deividas Grifitas

Deividas Levelainas Vorkas Grifitas (angl. David Llewelyn Wark Griffith, 1875 m. sausio 22 d. – 1948 m. liepos 23 d.) – svarbiausias kino pionierius, Oskaro apdovanojimą pelnęs kino režisierius.

Jis yra geriausiai žinomas kaip kontroversiško ir novatoriško filmo „Tautos gimimas“ ir paskesnio filmo „Nepakantumas“ režisierius. Per 1908–1913 m. laikotarpį jis režisavo arba vadovavo daugiau nei 450-ties filmų gamybai ir sukūrė kino meno kalbą bei jos sintaksę, vartotą kine daugiau nei pusę amžiaus.

Velsiečių kilmės D. V. Grifitas gimė La Grandže, Kentukio valstijoje (JAV) Jacobo Griffitho ir Mary Perkins Griffith šeimoje. Jo tėvas buvo Amerikos Valstijų Konfederacijos kariuomenės pulkininkas, JAV pilietinio karo didvyris ir Kentukio įstatymų leidėjas. Deividą kaimo mokykloje mokė jo vyresnioji sesuo Metė (Mattie). Jo tėvas mirė, kai Davidui buvo vos 7-eri, ir šeimą užklupo rimtos finansinės bėdos. Kai Deividui sukako 14, jo mama paliko fermą ir su šeima išvyko į Luisvilį ir ten atidarė pensioną, kuris gyvavo neilgai. Kad galėtų padėti šeimai finansiškai, D. V. Grifitas metė mokyklą ir įsidarbino manufaktūros prekių parduotuvėje, dar vėliau – knygyne. Savo karjerą D. V. Grifitas pradėjo kaip daug vilčių teikiantis dramaturgas, bet didelės sėkmės nesulaukė – pastatyta buvo vos viena iš jo pjesių. Tada D. V. Grifitas nutarė tapti aktorium daugybėje vaidinimų atliko statisto vaidmenis. 1907 m. D. V. Grifitas, vis dar turėdamas tikslą tapti sėkmingu dramaturgu, iškeliavo į Niujorką ir pabandė parduoti savo parašytą scenarijų Tomo Edisono prodiuseriui Edvinui Porteriui (angl. Edwin Porter). E. Porteris atmetė D. V. Grifito scenarijų, bet davė vaidmenį filme „Išgelbėti iš erelio lizdo“ (angl. Rescued From An Eagle’s Nest). 1908 m. D. V. Grifitas priėmė Niujorko bendrovės „American Mutoscope and Biograph Company“, dar žinomos pavadinimu „Biograph“, pasiūlymą vadinti. Susirgus bendrovės „Biograph“ vyriausiajam režisieriui Volesui Makačeonui (Wallace McCutcheon), „Biograph“ vadovas Henris Marvinas (Henry Marvin) nutarė šias pareigas perleisti D. V. Grifitui. Tuo metu D. V. Grifitas sukūrė bendrovei savo pirmąjį kino filmą „Doli nuotykiai“ (angl. The Adventures of Dollie). Išvydęs italų pilno metražo filmą „Kabirija“ (angl. Cabiria, 1914 m.), D. V. Grifitas buvo įsitikinęs, kad pilno metražo filmai gali sulaukti komercinės sėkmės. Jis prodiusavo ir režisavo „Biograph“ filmą „Judita iš Betulijos“ (angl. Judith of Bethulia, 1914 m.), vieną iš pirmųjų JAV pastatytų pilno metražo filmų. Tačiau „Biograph“ nemanė, kad ilgesnio metražo filmai sulauks komercinės sėkmės. Dėl to ir dėl viršyto filmo biudžeto (jo gamyba kainavo 30 000 JAV dolerių) D. V. Grifitas paliko bendrovę „American Mutoscope and Biograph Company“, pasiimdamas visus savo nuolatinius aktorius, prisijungė prie korporacijos „Mutual Film Corporation“ ir su „Majestic Studio“ direktorium Hariu Aitkenu (Harry Aitken) įkūrė studiją „Reliance-Majestic Studios“ (kuri vėliau buvo pervadinta „Fine Arts Studio“). Naujoji D. V. Grifito bendrovė tapo korporacijos „Triangle Film Corporation“ nepriklausomu kūrybiniu partneriu kartu su Tomu Ainsu (Thomas Ince) ir Meku Senetu (Mack Sennett) iš „Keystone Studios“. „Reliance-Majestic Studios“ studijoje 1915 m. D. V. Grifitas sukūrė filmą „Klano narys“ (angl. The Clansman), kuris vėliau išgarsėjo pavadinimu „Tautos gimimas“ (angl. The Birth of a Nation).

D. V. Grifitas rūpestingai komponavo, siekdamas panaudoti visą kadro plotą, dažnai išryškindavo foną, pasitelkdavo bendrą planą dramatizmui sustiprinti. Jis kupiūruodavo veiksmą, pačiam siužetui leisdavo nulemti, kur stovės kamera ir kada filmavimas bus nutrauktas. D. V. Grifito prekės ženklu turėjęs tapti išsigelbėjimas paskutinę minutę išsiskyrė ritmiškumu ir puikiai sutvarkyta ekrano erdve. Nepaprastai daug dirbdamas, D. V. Grifitas turėjo be galo daug galimybių eksperimentuoti filmo struktūros ir raiškos srityse. Be to, kad tyrinėjo sugrįžimo praeitin (flashback) teikiamas galimybes, pasirinkdavo kameros padėtį pagal pageidaujamą matymo lygį, netgi numatydavo kameros nuotolio efektą. Ankstyvieji D. V. Grifito darbai liudija, kad atskiri epizodai jam yra kinematografinės frazės, kurias galima taip sudėlioti, kad susidarytų scenos, kurioms jungti nereikia konkrečios draminio veiksmo logikos. Pavyzdžiui, „Nuošali vila“ (1909 m.) – 12 minučių filmas, kurį sudaro 52 atskiri planai. Taip Macko Sennetto scenarijui suteikta greičio ir įtampos. Kai „Biograph“ vadovai suabejojo, ar žiūrovai perpras tokią pasakojimo techniką, D. V. Grifitas atsakė: „O ar Dikensas rašo kitaip?“. Vienu metu vykstantys įvykiai ir išgyvenimai, jo pavaizduoti kinematografinėmis priemonėmis, buvo Eizenšteino „atrakcionų montažo“ bei Murnau „subejktyviosios“ kameros pirmtakai. D. V. Grifito vaizdinės metaforos pranašauja ir sovietines asociatyviojo, arba intelektualiojo, montažo teorijas.

Kiekviename filme D. V. Grifitas imdavosi vis sudėtingesnių formos eksperimentų. „Priebėga kviečiuose“ (1909 m.) liudija, kad režisierius vis atidesnis atskirai kadro erdvei, mizanscenoms. Siekdamas suderinti filmavimą gamtoje ir filmo visumą, D. V. Grifitas atsisakė piešto teatrininio fono ir ėmė naudoti buitines dekoracijas. Bendradarbiaudamas su operatoriumi G. W. Bitzeriu (1872–1944), kai kurias priemones – horizontalias ir vertikalias panoramas bei judančią kamerą – jis ištobulino iki prasminių išraiškos formų, o filme Loundeilo operatorius panaudojo net kryžminį tokių judančios kameros planų montažą. „Girtuoklio atsivertime“ (1909 m.) dirbtinis apšvietimas turėjo simuliuoti laužo šviesą, o filme „Pipa pareina“ (irgi 1909 m., bet po pirmojo sukūrus 68 filmus) kaip naracijos ir personažų apibūdinimo priemonę jis ėmė taikyti tai, ką vėliau imta vadinti „Rembranto apšvietimu“. Grafines priemones – užplaukimą, užtemimą, diafragmą ir kaukę taip pat vartojo kaip pasakojimo priemones, o sudalytą ekraną ir švelnų vaizdą – saikingai, ir jau kaip pagalbines išraiškos priemones.

D. V. Grifitas pakeitė ir kino vaidybos tradicijas, įvedė repeticijas. Suvokdamas, kad kamera gali padidinti net menkiausią gestą ar veido raumens krustelėjimą, jis reikalavo, kad aktoriai ribotų išraiškos arsenalą, kad judesiai ir manieros aiškiai perteiktų tam tikrus jausmus, asmenybės bruožus ir psichologines būsenas. Ieškodamas reikalingos išorės aktorių, atitinkančių tam tikrus fizinius tipus, jis nuolat atrinkinėjo aktorius ir surinko grupę, kurioje buvo ir nebyliojo kino žvaigždžių: Lillian ir Dorothy Gish, Mary Pickford, Blanche Sweet, Lionelis Barrymore‘as, Donaldas Crispas, Henry B. Walthallas ir Wallace‘as Reidas.

Gana įvairūs buvo ir D. V. Grifito kurti trumpametražiai filmai. Jis kūrė ne tik melodramas, nuotykių filmus ir literatūros ekranizacijas, bet ir religines alegorijas („Velnias“, 1908 m.), istorinius filmus („1776-ieji“, 1909 m.), didaktinius pasakojimus („Toks yra pasaulis“, 1910 m.), romantiškas kaimo istorijas („Kaimo Amūras“, 1911 m.), socialinius komentarus („Kiaulių alėjos muškietininkai“, 1912 m.), satyras („Niujorko skrybėlė“, 1912 m.) ir vesternus („Elderbušo Galčo kova“, 1913 m.). Kinui jis suteikė naują socialinį ir intelektualinį statusą, tačiau, kad ir kiek buvo pasiekęs, liko beveik nežinomas.

Iki 1913 m. D. V. Grifitas buvo įsitikinęs, kad tiesa gali būti visiškai atskleista tik pilnametražiame filme. Pirmąjį pilnametražį filmą „Kelio gaujos istorija“ sukūrė Čarlzas Teitas (Charles Tait) Australijoje 1906 m., tačiau D. V. Grifito ambicijas itin pakurstė prancūzų „meninis kinas“ (film d‘art) – filmas „Karalienė Elžbieta“ (1912 m.) bei italų epas „Quo vadis?“ (1913 m.) Įtūžęs, jog jo dviejų serijų „Eunuchas Ardenas“ (1911 m.) buvo padalytas į atskiras dalis, 1913 m. D. V. Grifitas slapta ėmė statyti keturių dalių biblinį reginį „Judita iš Betulijos“. Šis filmas atsiėjo nemažus pinigus (18 000 dolerių) bei išryškino D. V. Grifito kaip režisieriaus visas stipriąsias ir silpnąsias puses. Kruopščiai atkurti kostiumai ir aplinka, įtampos kupinas pasakojimas, nepriekaištinga vaidyba; montažu – ypač mūšio epizodų, kai masinės scenos vis dėlto neužgožia individo dramos, – pasiekiama tokios įtampos, kad Eizenšteinas vėliau ją pavadina „kontrastingų vaizdų šoku“. Tiesa, siekdamas didingumo ir reikšmingumo, D. V. Grifitas pamiršta eksperimentus, ir pernelyg daug reikšmės suteikia įmantriam melodramatizmui. Melodrama D. V. Grifito laikyta didžiuoju menu, taigi ir visi vėlesni jo darbai, net geriausi filmai „Tautos gimimas“ (1915 m.) bei „Nepakantumas“ (1916 m.), persmelkti sentimentalumo, pretenzingumo ir politinio naivumo.

D. V. Grifitas savo filmais „Tautos gimimas“ (angl. The Birth of a Nation) ir „Nepakantumas“ (angl. Intolerance) padėjo dabartinio kinematografo pagrindus.

„Tautos gimimas“ buvo trijų valandų trukmės epinis filmas apie JAV pilietinį karą. Visa, ką geriausia buvo išmokęs, D. V. Grifitas sudėjo į „Tautos gimimą“ – Pilietinį karą vaizduojančių Tomo Diksono (Thomas Dixon) romanų „Leopardo dėmės“ ir „Klano narys“ ekranizaciją. Filme puikiai atkurtas laikotarpis, istorinės realijos, įspūdingi naktiniai kadrai, tonuotos juostos sukeltas efektas, įtaigus ir tikslus montažas, sujungęs 1544 atskirus kadrus į paveikų pasakojimą. Deja, visa tai filme nustelbia rasistinis fanatizmas – ekranizacija gerokai prisidėjo prie jau beišsikvepiančio Kukluksklano atgaivinimo, sukėlė nemažą protesto bangą. Vis dėlto „Tautos gimimas“ atnešė didžiulę komercinę sėkmę – filmo gamybai išleisti pinigai grįžo per du mėnesius.

„Tautos gimime“ D. V. Grifitas pirmasis pademonstravo, kaip ekrane valdyti dideles žmonių mases. Masiškumo efektas buvo išgautas režisieriaus montažo ir operatoriaus Bilio Bicerio (Billy Bitzer) bendradarbiavimo dėka. Pirmąkart kine kai kurios scenos buvo nufilmuotos naktį, laužų šviesoje, nors ir buvo iškilęs pavojus, kad išryškintoje juostoje nieko nebesimatys. Specialiai šiam filmui parašyta muzikinė partitūra, per kiekvieną seansą atliekama orkestro ir itin sustiprinanti kūrinio emocinį poveikį. D. V. Grifitas jau tuomet kine ilgėjosi spalvos, todėl kai kurias, ypač kruvinų mūšių, scenas nudažė raudonai. B. Biceris ir D. V. Grifitas buvo pirmieji, kuriems kilo idėja išrausti kino kamerai duobę, kad per ją šoktų arkliai ir būtų matyti tik kanopos.

Didesnę už „Tautos gimimą“ gauto pelno dalį D. V. Grifitas investavo į „Nepakantumą“ – įsižeidęs norėjo atsikirsti į priešišką reakciją, kurią sukėlė „Tautos gimimas“. Sujungęs keturias pasakojimo linijas, apimančias 2500 žmonijos istorijos metų, D. V. Grifitas siekė parodyti, kaip melas ir veidmainystė visuomet kėlė pavojų tiesai, tačiau galiausiai nusivylė temos nenuoseklumu ir idealistinėmis išvadomis. Šiame filme taip pat daug ryškių kinematografijos naujovių: didžiulių Babilono dekoracijų panorama, mūšio scenos, į plačiu potėpiu kuriamą vaizdą įsiterpianti intymi detalė ir abstraktus arba ekspresyvus montažas, suvienijantis atskiras atkarpas.

Tačiau žiūrovus glumino jo stilius ir atstūmė pamokslavimas, tad D. V. Grifitas visą gyvenimą teko mokėti už šią nesėkmę.

D. V. Grifitas buvo nuolat varžomas kino studijų sistemos, ir jo darbai tapo vis tradiciškesni ir senamadiškesni, tad nors paskui dar pastatė puikių filmų, tokių kaip „Nulaužti žiedai“ (1919) ar „Audros našlaičiai“ (1922), jis vis labiau kartojosi ir linko į sentimentalumą. Paskutinis D. V. Grifito filmas „Kova“ (1931) buvo tokia nesėkmė, kad pažemintas to meno, prie kurio kūrimo jis tiek daug prisidėjo, 17-ai metų buvo priverstas pasitraukti iš Holivudo.

D. V. Grifitas mirė kraujui išsiliejus į smegenis 1948 m., pakeliui į Holivudo ligoninę po to, kai buvo rastas be sąmonės savo kambaryje Knikerbokerio viešbutyje Los Andžele, kur gyveno vienas. Pagerbti mirusiojo ir atiduoti jam paskutinę pagarbą į Holivudo masonų šventyklą susirinko gausybė kino įžymybių. D. V. Grifitas palaidotas Maunt Taboro metodistų bažnyčios kapinėse Senterfilde, Kentukio valstijoje. 1950 m. Amerikos režisierių gildija ant D. V. Grifito kapo pastatė akmenį ir bronzinį paminklą.