Čingischanas

Čingischanas (Temüjin Borjigin; g. apie 1155 m. – 1227 m. rugpjūčio 18 d.) – garsiausias mongolų vadas, XII a. buvo sukūręs didžiausią visoje žmonijos istorijoje imperiją – nuo Ramiojo vandenyno rytuose iki Elbės upės vakaruose.

Čingischanas, didysis mongolų karvedys, gimė apie 1162 metus. Jo tėvas, nežymus mongolų karo vadas, pavadino berniuką Temudžinu, sutriuškinto priešų vado vardu. Kai Temudžinui sukako devyneri metai, jo tėvą nužudė priešų genties nariai. Kelerius metus išlikusieji šeimynykščiai gyveno nuolatiniame pavojuje ir skurde. Tai buvo nelaiminga gyvenimo pradžia. Tikintis šviesesnės ateities, Temudžino padėtis dar labiau pablogėjo. Jaunystėje kovodamas jis pateko į priešo nelaisvę. Kad nepabėgtų, jam buvo uždėtas medinis antkaklis. Tačiau laikui bėgant neraštingas, primityvios, dykos šalies belaisvis Temudžinas tapo galingiausiu pasaulio žmogumi.

Jo iškilimas prasidėjo po sėkmingo pabėgimo iš nelaisvės. Jis susivienijo su savo tėvo draugu Togrilu, vienu genties vadu. Daug metų šios mongolų gentys kariavo tarpusavy. Tuo metu Temudžinas pamažu kopė į savąją viršūnę. Mongolų genčių vyrai seniai garsėjo kaip gabūs raiteliai ir nuožmūs kariai. Per visą istoriją jie rengė spontaniškus reidus į Šiaurės Kiniją. Tačiau iki Temudžino iškilimo įvairios gentys daugiausiai nusilpdavo kovodamos tarpusavyje. Savo karine narsa, diplomatija, žiaurumu bei organizaciniais sugebėjimais Temudžinas įstengė suvienyti šias gentis, ir 1206 metais mongolų vadų asamblėjoje buvo paskelbtas Čingischanu, arba “absoliučiu imperatoriumi”.

Čingischano suformuota puiki karo mašina buvo nukreipta į kaimynines tautas. Pirmiausia jis užkariavo Džino valstybę Šiaurės Kinijoje. Kol vyko šie mūšiai, kilo nesutarimai tarp Čingischano ir Kvarezmo Muhamedo, valdžiusio didžiulę imperiją Persijoje ir Centrinėje Azijoje. 1219 metais Genglis vedė savo armijas prieš Kvarezmą. Centrinė Azija ir Persija buvo užkariautos, o Kvarezmo imperija visiškai sugriauta. Kol mongolų armijos atakavo Rusiją, Čingischanas vadovavo žygiui į Afganistaną ir Šiaurės Indiją. 1225 m. jis grįžo į Mongoliją ir 1227 m. ten mirė.

Prieš pat mirtį Čingischanas pareikalavo, kad jo titulą paveldėtų jo trečiasis sūnus Ugedėjus. Tai buvo protingas sprendimas, nes Ugedėjus tapo puikiu karvedžiu. Jo vadovaujamos mongolų armijos toliau žygiavo į Kiniją, visiškai užkariavo Rusiją ir patraukė į Europą. 1241 m. mongolai sutriuškino lenkų, vokiečių, vengrų armijas ir nužygiavo gerokai už Budapešto. Deja, tais metais Ugedėjus mirė, ir mongolų armijos buvo visam laikui išvytos iš Europos.
Kurį laiką mongolų vadai ginčijosi dėl paveldėtojo. Tačiau valdant kitiems dviem chanams (Čingischano vaikaičiams. Manguchanui ir Kublaichanui) mongolų karo žygiai į Aziją atsinaujino. Nuo 1279 metų, kai Kublaichanas baigė užkariauti Kiniją, mongolai valdė didžiausią pasaulio istorijoje imperiją, į kurią įėjo Kinija, Rusija, Centrinė Azija, Persija ir didžioji Šiaurės Vakarų Azijos dalis. Jų armijos rengė sėkmingus reidus nuo Lenkijos iki Šiaurės Indijos, ir Kublaichanas buvo pripažintas aukščiausiu valdovu Korėjoje, Tibete ir Šiaurės Rytų Azijos srityse.

Tokia didžiulė imperija su primityviomis to meto transporto priemonėmis ilgai išsilaikyti negalėjo, ir greitai mongolų imperija suskilo. Tačiau mongolų valdžia atskirose valstybėse truko ilgai. 1368 metais mongolai buvo išvyti iš didesnės Kinijos dalies. Rusijoje jų valdžia išsilaikė daug ilgiau. Čingischano vaikaičio Batu Rusijoje įkurta mongolų karalystė, paprastai vadinama Aukso Orda, gyvavo iki šešiolikto amžiaus, o Krymo chanatas — iki 1787 metų. Kiti Čingischano sūnūs ar vaikaičiai įkūrė dinastijas, valdžiusias Centrinėje Azijoje ir Persijoje. Abi šias sritis keturioliktame amžiuje užkariavo Timūras (Tamerlanas), kuris buvo mongoliško kraujo ir tvirtino esąs Čingischano palikuonis. Tamerlano dinastija baigėsi penkioliktame amžiuje. Tačiau netgi tai dar nebuvo mongolų užkariavimų ir valdymo pabaiga. Tamerlano proprovaikaitis Baberas įsiveržė į Indiją ir įkūrė Mogulų (Mongolų) dinastiją. Mogulų valdovai, ilgainiui užkariavę beveik visą Indiją, viešpatavo iki aštuoniolikto amžiaus vidurio.

29 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Istorijoje būta žmonių — savotiškų pamišėlių, — kurie troško užkariauti pasaulį ir kuriems pakankamai puikiai sekėsi. Ryškiausi iš tokių maniakų — Aleksandras Didysis, Čingischanas, Napoleonas Bonapartas ir Adolfas Hitleris. Kodėl visi šie keturi žmonės užima tokias aukštas padėtis šiame sąraše? Nejaugi nėra svarbesnių dalykų už armijas? Nors ilgainiui plunksna pasirodo svarbesnė už kardą, tačiau svarbus ir pastarasis. Kiekvienas šių keturių žmonių valdė tokias didžiules teritorijas bei tiek daug gyventojų ir padarė tokią milžinišką įtaką savo amžininkams, kad jų negalima ignoruoti.