Čin Ši Huangdi

Čin Ši Huangdi (kin. Qín Shǐ Huángdì, tradic. Cinšichvangdi; 259 m. pr. m. e. – 210 m. pr. m. e. rugsėjo 10 d.) – vienos iš Kinijos regione buvusių Čin (Qín) karalystės valdovas, vėliau suvienijęs Kiniją ir pirmasis pasivadinęs imperatoriumi. Lietuviškai vadinamas įvairiai: Cinšihuangdi, Cinšichvangdi, Činšichuanu.

Didysis Kinijos imperatorius, valdęs 238 — 210 m. pr. Kr., panaudodamas karinę jėgą, suvienijo Kiniją ir padarė daug svarbių reformų. Šios reformos buvo pagrindinis kultūrinės vienybės, kurią Kinija išlaikė iki šiol, veiksnys. Čin Ši Huangdi į istoriją įėjo (“Visų pirmiausiojo Cino imperatoriaus”) vardu. Norint suprasti jo svarbą, būtina šį tą žinoti apie to meto istorinę situaciją. Jis gimė paskutiniaisiais Džou dinastijos, kuri prasidėjo 1100 m. pr. Kr., metais. Jau kelis šimtmečius iki jo Džou monarchai nebebuvo efektyvūs valdovai, ir Kinija suskilo į daugybę feodalinių valstybių.

Įvairūs feodalai nuolat kariavo tarpusavyje ir ilgainiui keletas mažesnių valdovų buvo nuversti. Viena iš stipriausių kariaujančių valstybių buvo vakarinėje šalies dalyje esanti Cino valstybė. Šios šalies valstybinės politikos pagrindą sudarė Kinijos filosofų legalistų mokyklos idėjos. Konfucijus teigė, kad žmonės turi būti valdomi pirmiausia moraliniu gero valdovo pavyzdžiu; tačiau, pagal legalistų filosofiją, daugelis žmonių nėra tokie geri, kad būtų taip valdomi, ir gali būti kontroliuojami tik griežtais įstatymais bei taikoma prievarta. Įstatymus rašė valdovas, kuris galėjo juos keisti kaip norėdamas.

Galbūt dėl legalistų idėjų, gal dėl geografinės padėties, o gal dėl Cino valdovų sugebėjimų, Džengui (būsimajam Cin Ši Chvang-di) gimus, ši valstybė jau buvo galingiausia Kinijoje. Teoriškai Džengas perėmė sostą 246 m. pr. Kr., būdamas trylikos metų, bet faktiškai iki 238 m. pr. Kr., kol Džengas suaugo, valdė regentas. Naujasis monarchas parinko gabius generolus ir įnirtingai kariavo su kitomis feodalinėmis valstybėmis. Paskutinės buvo užkariautos 221 m. pr. Kr., ir dabar jis galėjo pasiskelbti visos Kinijos karaliumi. Akcentuodamas visiškai nutrauktus ryšius su praeitimi, jis pasirinko naują titulą ir pasivadino Čin Ši Huangdi, o tai reiškia “Visų pirmiausiasis Cino imperatorius”.

Čin Ši Huangdi griebėsi svarbių reformų. Kad išvengtų Džou monarchiją pražudžiusio susiskaldymo, jis nusprendė panaikinti visą feodalinio valdymo sistemą. Jo valdoma teritorija buvo naujai padalyta į trisdešimt šešias provincijas su imperatoriaus paskirtu valdytoju kiekvienoje. Čin Ši Huangdi paskelbė, jog provincijų valdytojų postas jau nebėra paveldimas. Greitai įsigalėjus valdytojų perkėlinėjimo kas keleri metai iš vienos provincijos į kitą įstatymui ambicingas valdytojas negalėjo įgyti tvirtos savo paties valdžios. Be to, kiekviena provincija turėjo imperatoriaus skiriamą ir jo įsakymu šalinamą karo vadą bei pareigūną, palaikantį santykius tarp civilinio ir karinio valdytojo. Buvo nutiesti geri keliai, jungiantys sostinę su provincijomis, kad būtų galima greitai nusiųsti centrinę armiją į bet kurią lokalinio sukilimo vietą. Imperatorius pareikalavo, kad į sostinę atsikeltų visi senosios aristokratijos atstovai, kur jis galėtų juos prižiūrėti.

Čin Ši Huangdi nepasitenkino tik karine ir politine Kinijos vienybe; jis siekė ir komercinės vienybės. Šis valdovas nustatė visoje šalyje vienodus matavimo vienetus; standartizavo pinigų, įvairių įrankių gamybą ir vežimų ašių ilgį; prižiūrėjo kelių tiesimo ir kanalų kasimo darbus. Be to, jis įtvirtino vieningą visos Kinijos įstatymų sistemą ir standartizavo šalies rašytinę kalbą. Garsiausias (ir galbūt gėdingiausias) imperatoriaus poelgis buvo 213 m. pr. Kr. dekretas, kuriame jis įsakė sudeginti visas knygas Kinijoje. Išimtį sudarė tik medicinos, žemdirbystės, burtų. Cino dinastijos istorijos bei filosofinės legalistų knygos. Visų kitų filosofinių mokyklų raštai — tarp jų Konfucijaus doktrinos — buvo sunaikinti. Su šiuo drakonišku dekretu, Čin Ši Huangdi tikėjosi sunaikinti konkuruojančių filosofų, ypač Konfucijaus mokyklos, įtaką. Vis dėlto jis užsisakė uždraustų knygų kopijas, kurios buvo laikomos sostinėje, imperatoriaus bibliotekoje.

Stipri buvo ir Čin Ši Huangdi užsienio politika. Jis nuolat rengė karo žygius į pietinę šalies dalį ir prijunginėjo prie Kinijos naujus regionus. Jo armijos patirdavo sėkmę šiaurėje bei vakaruose, bet ten gyvenusių žmonių jis negalėjo užkariauti visam laikui. Tačiau, kad užkirstų kelią jų žygiams į Kiniją, Čin Ši Huangdi sujungė jau esančias šiaurinės Kinijos sienas į vieną milžinišką sieną, kuri išliko iki mūsų laikų. Šie projektai, daugybė užsienio karų ir labai dideli mokesčiai padarė imperatorių nepopuliarų. Kadangi sukilimas prieš jo geležinę valdžią buvo neįmanomas, bandyta jį nužudyti. Deja, nė vienas bandymas nepavyko, ir Čin Ši Huangdi mirė savo mirtimi 210 m. pr. Kr. Jį pakeitė “visų antrasis”, silpnavalis įpėdinis, kuriam trūko tėvo sugebėjimų, ir netrukus prasidėjo sukilimai. Po ketverių metų jis buvo nužudytas, rūmai ir imperatoriaus biblioteka sudeginti, ir Cinų dinastija visiškai sunaikinta.

Tačiau Čin Ši Huangdi atliktas darbas nenuėjo vėjais. Kinai džiūgavo, kad baigėsi tirono valdžia, bet mažai kas norėjo, jog sugrįžtų ankstesniųjų laikų anarchija. Tolimesnė, Chanų dinastija, iš esmės išlaikė Čin Ši Huangdi įvestą administracinę sistemą. Dvidešimt vieną šimtmetį Kinijos imperija gyvavo pagal jo nustatytas normas. Nors griežtą Cinų įstatymų sistemą Chanų imperatoriai greitai pertvarkė, buvo atsisakyta visos legalizmo filosofijos ir valstybine filosofija tapo konfucianizmas. Čin Ši Huangdi sukurta kultūrinė ir politinė vienybė nebuvo suardyta.

17 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Dabar turėtų būti aiški Čin Ši Huangdi svarba Kinijai ir visam pasauliui. Vakariečiai visada stebėjosi didele Kinijos teritorija; tačiau beveik per visą istoriją Kinija nebuvo daugiau apgyvendinta negu Europa. Skirtumas tas, kad Europa visada buvo pasidalijusi į daug mažų valstybių, o Kinija buvo suvienyta į vieną didelę valstybę. Šį skirtumą, atrodo, lėmė daugiau politiniai ir socialiniai faktoriai negu geografiniai: vidinių barjerų, tokių kaip kalnų grandinės, yra ir Kinijoje, ir Europoje. Žinoma, Kinijos vienybė nėra tik Čin Ši Huangdi nuopelnas. Svarbų vaidmenį atliko įvairūs kiti žmonės.

Čin Ši Huangdi pristatymas nebūtų pilnas, nepaminėjus jo puikaus ir garsaus vyriausiojo ministro Li Ssū. Jo įtaka imperatoriaus politikai buvo tokia didelė, jog sunku tiksliai nustatyti kiekvieno jų indėlį į dideles permainas. (Šiaip ar taip, nors Li Ssū patarinėjo, paskutinis žodis buvo imperatoriaus.)

Čin Ši Huangdi, iš dalies dėl knygų deginimo, buvo juodinamas daugelio vėlesnių konfucianizmo šalininkų. Jie kalbėdavo apie jį kaip apie tironą, įtarų, žiaurų, nelegaliai gimusį ir menkų sugebėjimų. O kinų komunistai liaupsino jį kaip progresyvų mąstytoją. Vakarų rašytojai Čin Ši Huangdi kartais lygino su Napoleonu, nors, atrodo, daug labiau tiktų jį palyginti su Romos imperijos įkūrėju Augustu Cezariu. Jų įkurtos imperijos buvo daugmaž panašios dydžiu ir gyventojų skaičiumi. Tačiau Romos imperija išsilaikė daug trumpiau, ir Augusto valdyta teritorija ilgainiui nebeatgavo savo vienybės, o Čin Ši Huangdi valdyta teritorija išliko vieninga, todėl pastarasis imperatorius laikomas įtakingesniu.