Čarlzas Darvinas

Čarlzas Darvinas (angl. Charles Robert Darwin; 1809 m. vasario 12 d. Šrusberyje – 1882 m. balandžio 19 d. Daune) – anglų gamtininkas ir keliautojas, sukūręs evoliucinę gyvųjų organizmų natūralios atrankos teoriją.

Čarlzas Darvinas, organinės evoliucijos natūraliosios atrankos būdu teorijos autorius, gimė Srūsberyje, Anglijoje, 1809 metais vasario 12 d. Šešiolikos metų jis įstojo į Edinburgo universitetą studijuoti mediciną, tačiau ir medicina, ir anatomija jam pasirodė nuobodūs dalykai, ir po kurio laiko jis perėjo į Kembridžo universitetą. Kembridže daug labiau nei studijos patiko jodinėjimas ir šaudymas. Vis dėlto jis sugebėjo padaryti įspūdį vienam iš savo profesorių, kuris rekomendavo jį kaip gamtininką į tyrinėjimų kelionę laivu “H. M. S. Beagle” (“Seklys”). Čarlso tėvas iš pradžių priešinosi, nujausdamas, jog tokia kelionė jaunuoliui bus paprasčiausiai dar vienas būdas išsisukti nuo rimto darbo. Laimei, vyresnįjį Darviną pasisekė įkalbėti išleisti sūnų į kelionę. Tai buvo naudingiausia jūrų kelionė Vakarų mokslo istorijoje.

Darvinas išplaukė laivu “Beagle” 1831 metais, būdamas dvidešimt dvejų. Penkerius metus “Beagle” plaukė aplink pasaulį, lėtai sukdamas palei Pietų Amerikos krantus, tyrinėdamas vienišas Galapagų salas ir aplankydamas kitas Ramiojo vandenyno, Indijos vandenyno bei Pietų Atlanto salas. Ilgai keliaudamas metu Darvinas išvydo daug gamtos stebuklų, aplankė primityvias gentis, rado daug suakmenėjusių iškasenų ir stebėjo begales augalų bei gyvūnų. Apie viską smulkiai užsirašinėjo. Šie užrašai tapo viso jo vėlesnio darbo pagrindu; iš jų kilo daug svarbių idėjų, jie buvo faktų, dėl kurių paplito Darvino teorijos, šaltinis.

Darvinas grįžo namo 1836 metais, ir tolimesnį dvidešimtmetį jis leido aibes knygų. įtvirtinusių jo, kaip vieno garsiausių Anglijos biologų, reputaciją. 1837 metais Darvinas įsitikino, jog gyvūnų ir augalų rūšys nebuvo visą laiką tokios pačios, o per biologijos istoriją keitėsi. Tačiau tuo metu jis dar nežinojo, kokia galėtų būti tokios evoliucijos priežastis. 1838 metais jis perskaitė Tomo Maltuso “Esė apie populiacijos principus” (“An Essay on the Principle of Population”), ir tai suformulavo jo natūraliosios atrankos per kovą dėl būvio teoriją. Tačiau spausdinti savo idėjų Darvinas neskubėjo. Jis suprato, kad tokia teorija susilauks didelių prieštaravimų, todėl daug laiko praleido, rūpestingai rinkdamas faktus bei grupuodamas savo hipotezei palankius argumentus.

1842 metais jis sudarė savo teorijos planą, o iki 1844 m. parašė visą knygą. Tačiau 1858 m. birželį, vis dar pildydamas ir peržiūrinėdamas savo didįjį veikalą, Darvinas gavo rankraštį iš Alfredo Raselio Voleso (britų gamtininko, tuo metu buvusio Rytų Indijoje), kur jis buvo išdėstęs savąją evoliucijos teoriją. Visais pagrindiniais atžvilgiais Voleso teorija buvo tokia pati, kaip Darvino! Volesas savo teoriją buvo sukūręs savarankiškai ir prieš publikuodamas nusiuntė rankraštį Darvinui, kad išgirstų pagarsėjusio mokslininko nuomonę. Tai buvo kebli situacija, kuri lengvai galėjo išaugti į nemalonią kovą dėl pirmenybės. Tačiau kitą mėnesį Voleso teorija ir Darvino knygos apmatai buvo pristatyti kaip jungtinis veikalas.

Keista, bet ši prezentacija nesusilaukė didelio dėmesio. Vis dėlto kitais metais išspausdinta Darvino knyga “Rūšių atsiradimas” (“The Origin of Species”) sukėlė šurmulį. Turbūt jokia kada nors išleista mokslinė knyga nebuvo taip plačiai bei karštai aptarinėjama mokslininkų ir neprofesionalų, kaip “Rūšių atsiradimas natūraliosios atrankos būdu, arba Pranašesnių veislių išlikimas kovoje dėl būvio” (“On The Origin of Species by Means of Natural Selection, or the Preservation of Favoured Races in the Struggle for Life”). Diskusijos virė iki 1871 metų, kai Darvinas išleido veikalą “Žmogaus kilmė ir lytinė atranka” (“The Descent of Man, and Selection in Relation to Sex”). Ši knyga, teigianti, jog žmogus kilo iš beždžionėms artimų būtybių, dar labiau ėmė kurstyti polemikas.

Pats Darvinas nedalyvavo viešuose savo teorijų debatuose. Pirma, nuo kelionės “Beagle” laivu pablogėjo jos sveikata (turbūt dėl atsinaujinančios negalios, kurią sukėlė vabzdžių įkandimai Pietų Amerikoje). Antra, jis turėjo meistrišką ir uolų savo teorijų gynėją, Tomą H. Hakslį. Iki Darvino mirties 1882 metais daugelis mokslininkų iš esmės jo teorijas priėmė. Darvinas ne pirmasis iškėlė rūšių evoliucijos idėją; šią teoriją buvo suformulavę keli žmonės ir iki jo, tarp jų prancūzų gamtininkas Žanas B. Lamarkas ir paties Čarlso senelis, Erazmas Darvinas. Tačiau šios hipotezės nebuvo priimtos mokslo pasaulio, nes jų autoriai nesugebėjo įtikinamai paaiškinti, kaip vyko evoliucija.

Svarbiausias Darvino nuopelnas buvo tas, kad jis ne tik sugebėjo išdėstyti mechanizmą — natūraliąją atranką, — pagal kurį gali vykti evoliucija, bet ir pateikė daug savo hipotezę paremiančių faktų. Reikia pažymėti, jog Darvino teorija buvo suformuota, visiškai nesiremiant genetine teorija ar jos žiniomis. Darvino laikais niekas nežinojo apie būdą, kuriuo tam tikros savybės perduodamos iš kartos į kartą. Nors G. Mendelis ir formavo paveldimumo dėsnius tais pačiais metais, kai Darvinas rašė ir publikavo savo garsiąsias knygas, Mendelio veikalai — taip puikiai papildantys Darvino teorijas — iki 1900 metų, kai Darvino teorijos jau buvo gerai įsitvirtinusios, buvo beveik visiškai ignoruojami. Todėl mūsų šiuolaikinis evoliucijos supratimas, apimantis genetinio paveldimumo su natūraliąja atranka dėsnius, yra pilnesnis už Darvino pasiūlytą teoriją.

16 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Darvino įtaka žmonijos mąstymui milžiniška. Grynai moksline prasme, jis padarė perversmą visoje biologijoje. Natūraliosios atrankos dėsnis yra labai platus ir bandytas taikyti daugelyje kitų sričių, tokių kaip antropologija, sociologija, politologija ir ekonomika.

Galbūt dar svarbesnė Darvino teorijų padaryta įtaka religinei minčiai. Darvino laikais ir daug metų po jo atsidavę krikščionys manė, jog Darvino teorijų priėmimas užgniauš tikėjimą Dievu. Jų būgštavimai turbūt buvo teisingi, nors bendram religijos įtakos susilpnėjimui neabejotinai turėjo įtakos ir daugelis kitų veiksnių. (Pats Darvinas tapo agnostiku.) Net pasaulietiniame lygmenyje Darvino teorija labai pakeitė žmonių požiūrį į pasaulį. Visa žmonija, atrodo, jau nebeužėmė pagrindinės pozicijos. Pradėta žiūrėti į save, kaip į vieną rūšį iš daugelio, ir pripažinta galimybė, kad ją vieną dieną kas nors gali pranokti. Darvino veikalai lėmė, jog daug plačiau buvo priimtas Heraklito požiūris, kad “nėra nieko pastovesnio už permainas”. Evoliucijos teorijos, kaip bendro žmogaus kilmės paaiškinimo sėkmė, labai sustiprino įsitikinimą, jog mokslas gali atsakyti į visus fizinius klausimus (deja, ne į visas žmogaus problemas). Į mūsų žodyną perėjo Darvino frazės “kova už būvį” ir “išrinktųjų išlikimas”.

Žinoma, Darvino teorijos būtų buvusios suformuluotos, net jeigu jis niekada nebūtų egzistavęs. Turint omeny Voleso veikalą, apie Darviną tai galima teigti drąsiau, negu apie bet kurį kitą žmogų šiame sąraše. Vis dėlto būtent Darvino raštai padarė perversmą biologijoje bei antropologijoje, ir tai pakeitė to meto požiūrį į žmogaus vietą pasaulyje.