Buda

Buda arba Sidharta Gautama (siddhārtha gautama, g. apie 563 – m. apie 483 m. pr. m. e.), budizmo religijos pradininkas. Po sudievinimo, kad skirtųsi tarp kitų budų, imtas vadinti Šakjamuniu (t. y. „išminčiumi iš Šakjų giminės“).

Gautama Buda, kurio tikrasis vardas princas Sidarta Gautama, yra vienos didžiausių pasaulio religijų, budizmo, įkūrėjas. Sidarta buvo prie Nepalo sienų, šiaurės rytų Indijoje, miestą Kapilavastą valdžiusio karaliaus sūnus (Gautama — klanas, Sakya — gentis). Jis gimė 563 m. pr. Kr. Lumbini, dabartinio Nepalo ribose. Šešiolikos metų jis buvo sutuoktas su tokio pat amžiaus pussesere. Užaugintam prabangiuose karaliaus rūmuose, princui Sidartai nieko netrūko. Tačiau jis buvo labai nepatenkintas. Jaunuolis pastebėjo, kad daugelis žmonių kenčia skurdą ir nuolatinį nepriteklių. Net turtingieji dažnai susierzindavo ir būdavo nelaimingi. Be to, visi žmonės sirgo ir galiausiai mirdavo. “Gyvenime turi būti kažkas daugiau, — manė Sidarta, — negu praeinantys malonumai, kuriuos greitai pakeičia kančios ir mirtis.”

Būdamas dvidešimt devynerių metų, netrukus po jo pirmojo sūnaus gimimo, Gautama nusprendė, jog turi atsisakyti savo ankstesnio gyvenimo ir visa širdimi atsiduoti tiesos ieškojimui. Jis išėjo iš rūmų, palikdamas žmoną, naujagimį sūnų, savo turtus ir tapo vargšu klajūnu. Kurį laiką jis mokėsi pas garsius to meto šventuosius žmones, tačiau jų siūlomi žmogiškų problemų sprendimo būdai jo nepatenkino. Daug kas tikėjo, jog kelias į tikrąją išmintį yra absoliutus
asketizmas. Todėl Gautama bandė tapti ir asketu, kelerius metus ilgai pasninkaudamas ir marindamas kūną. Tačiau ilgainiui jis suprato, kad kūno kankinimas tik aptemdo protą ir neveda į tikrąją išmintį. Taigi jis ėmė normaliai maitintis, atsisakė asketizmo.

Vienatvėje Gautama svarstė žmonijos egzistencijos problemas. Pagaliau vieną vakarą, jam sėdint po milžiniška figa, viskas šioje mįslėje sustojo į savo vietas. Sidarta visą naktį giliai mąstė, o ryte buvo tikras, jog rado atsakymą ir dabar jis esąs Buda, “praregėjęs”. Tuo metu jam buvo trisdešimt penkeri metai. Likusius keturiasdešimt penkerius savo gyvenimo metus jis praleido keliaudamas po Šiaurės Indiją ir skelbdamas savo naująją filosofiją visiems, kas tik norėjo klausytis. Iki Budos mirties 483 m. pr. Kr. jau buvo tūkstančiai atsivertėlių. Nors jo žodžiai nebuvo užrašinėjami, mokiniai įsiminė daugelį pamokslų ir iš lūpų į lūpas perdavė ateities kartoms.

Budistai išpažino Budos paskelbtas “Keturias tauriąsias tiesas”: pirma, žmogaus gyvenimas iš tikrųjų nelaimingas; antra, kančių priežastis yra žmogaus savanaudiškumas ir aistros; trečia, individualus savanaudiškumas ir aistros gali būti sutramdyti, o to rezultatas vadinamas nirvana (pažodžiui “užgesimas” arba “išblėsimas”); ketvirta, savanaudiškumo ir aistrų atsikratymo būdas vadinamas “tauriuoju aštuonlypiu keliu”: teisingas tikėjimas, teisingas sumanymas, teisinga kalba, teisingas veikimas, teisingas gyvenimo būdas, teisingos pastangos, teisingas galvojimas ir teisingas susikaupimas. Galima būtų pridurti, jog budizmas atviras visiems, nežiūrint rasės, ir kad jis (priešingai induizmui) nepripažįsta kastų.

Po Gautamos mirties naujoji religija kurį laiką plito lėtai. Trečiajame amžiuje pr. Kr. į budizmą atsivertė didysis Indijos imperatorius Ašoka. Jo pastangomis budistų įtaka bei mokymas neilgai trukus paplito Indijoje ir kaimyninėse šalyse. Budizmas plito į pietus, į Ceiloną, ir į rytus, į Burmą. Iš ten į visą Pietryčių Aziją, Malajus bei dabartinę Indoneziją. Be to, budizmas plito į šiaurę, tiesiai į Tibetą, į šiaurės vakarus, į Afganistaną bei Centrinę Aziją. Jis pasiekė Kiniją, kur įgijo daug pasekėjų, o iš ten plito į Korėją ir Japoniją. Pačioje Indijoje po 500 metų naujasis tikėjimas ėmė silpnėti, o apie 1200 metus beveik išnyko. Tačiau Kinijoje, Japonijoje, Tibete ir Pietryčių Azijoje budizmas išliko pagrindine religija daugelį šimtmečių.

Budos mokymas buvo užrašytas tik praėjus keliems šimtmečiams po jo mirties, todėl, suprantama, jo inspiruotas judėjimas suskilo į įvairias sektas. Dvi pagrindinės budizmo atšakos yra Pietų Azijoje dominuojanti teravada, kurią daugelis Vakarų mokslininkų laiko artimesne Budos mokymui, ir Tibete, Kinijoje bei Siaurės Azijoje dominuojanti mahajana.

4 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Buda, kaip vienos pagrindinių pasaulio religijų įkūrėjas, neabejotinai vertas vietos šio sąrašo pradžioje. Kadangi pasaulyje yra tik apie 200 milijonų budistų, palyginti su 500 milijonų musulmonų ir apie vieną milijardą krikščionių, atrodo aišku, jog Buda veikė mažiau žmonių negu Mahometas ar Jėzus. Tačiau skaičių skirtumas gali klaidinti. Viena iš priežasčių, dėl kurios budizmas išnyko Indijoje, yra ta, kad daugelį jo idėjų bei principų absorbavo induizmas. Kinijoje taip pat daug žmonių, kurie nevadina savęs budistais, buvo stipriai paveikti budizmo filosofijos.

Budizmas turi daug stipresnį pacifistinį elementą, negu krikščionybė ar islamas. Tai atliko svarbų vaidmenį politinėje budistinių šalių istorijoje. Dažnai sakoma, kad, jeigu Kristus grįžtų į žemę, Jis būtų sukrėstas daug ko, kas buvo padaryta Jo vardu, ir pasibaisėtų kruvinais karais tarp skirtingų grupuočių, vadinančių save Jo pasekėjomis. Buda taip pat neabejotinai nusistebėtų daugeliu doktrinų, kurios pristatomos kaip budistinės. Tačiau, nors yra daug budistinių sektų, kurios tarpusavyje labai skiriasi, budizmo istorijoje nėra nieko panašaus į kruvinus religinius karus, kurie vyko krikščioniškoje Europoje.

Buda ir Konfucijus pasauliui turėjo maždaug vienodai įtakos. Abu gyveno beveik tuo pačiu laiku, nelabai skyrėsi ir jų pasekėjų skaičius. Budai suteikta pirmenybė prieš Konfucijų dėl dviejų priežasčių: pirma, komunizmo įsigalėjimas Kinijoje, atrodo, stipriai susilpnino Konfucijaus įtaką; antra, konfucianizmo neplitimas už Kinijos ribų rodo, jog Konfucijaus idėjos buvo glaudžiai susijusios su prieš tai Kinijoje egzistavusiomis pažiūromis. O budistinis mokymas neatkartoja ankstesnių Indijos filosofų minčių ir dėl Gautamos Budos koncepcijos originalumo bei patrauklumo paplito toli už Indijos ribų.