Bronius Krivickas

Bronius Krivickas

Bronius Krivickas (1919 m. lapkričio 17 d. Pervalkai, Pasvalio valsčius – 1952 m. rugsėjo 21 d. Raguvos miškas, palaidotas Putiliškiuose, Raguvos valsčius) – Lietuvos rašytojas, literatūros kritikas, vertėjas.

Gimė Pervalkuose. Baigęs Biržų gimnaziją 1938–1943 m. Vytauto Didžiojo universitete ir Vilniaus universitete studijavo lietuvių literatūrą. Jis buvo Putino globojamos literatų grupės dalyvis.Vinco Mykolaičio-Putino globojamos „Šatrijos meno kuopos“ ir Balio Sruogos vadovaujamo Teatro seminaro dalyvis. 1938–1939 m. redagavo žurnalą „Ateitis“ ir 1939–1940 m. laikraštį „Studentų dienos“, 1944 m. dirbo žurnalo „Kūryba“ redakcijoje. Nuo 1944 m. rudens mokytojavo Biržų gimnazijoje.

1945 m. vasarį įsijungė į partizanų būrį, veikusį Nemunėlio Radviliškio apylinkėse ir Skaistkalnės miškuose, kur jau partizanavo du jo broliai. 1948–1949 m. buvo partizanų būrio vado pavaduotojas. Porą žiemų praleido bunkeryje, įsiruoštame žmonos tėvų sodyboje Tylinavos kaime, netoli Suosto. 1951–1952 m. priklausė LLKS Rytų Lietuvos srities štabui, buvo srities Visuomeninės dalies viršininkas, redagavo partizanų spaudą („Aukštaičių kova“, „Laisvės kova“). Žuvo KGB užverbuotam Aukštaitijos partizanų vadui J. Kimštui-Žalgiriui išdavus.

Mokydamasis gimnazijoje parašė feljetonų, studijuodamas reiškėsi kaip kritikas, novelistas ir dramaturgas (pjesės „Pušis ant kalno“, parašyta 1940 m., neišliko, „Pasaka apie karalaitį“ 1944 m.). Bendradarbiavo žurnaluose „Naujoji Romuva“, laikraščiuose „Darbininkas“, „XX amžius“.

Kritikos straipsniuose laikėsi griežtų estetinių kriterijų, novelėms būdingi stiprūs psichologiniai charakteriai, filosofijos potekstė, kai kurios turi eilėraščio proza bruožų. 1944 m. parengė diplominį darbą „Jono Aleksandravičiaus-Aisčio idėjų pasaulis“, tai pirma monografinė studija apie šį poetą.

Būdamas partizanu kūrė eilėraščius, sonetus, satyras, vertė, rašė publicistiką. Jo poezijoje kovojantis žmogus atsiskleidžia kaip įveikiantis savo žmogiškąsias silpnybes kūrėjas, per kančias išdidžiai eidamas į mirtį, randa Dievą ir meilę. Siekis tramdyti jausmus lėmė griežtų formų pasirinkimą. Satyrose naudojant groteską ir absurdo elementus tyčiojamasi iš sovietinės tikrovės, ironizuojami vadinamieji SSRS sąjungininkai.

Vienas pirmųjų 1948–1949 m. išvertė apie 80 J. V. Getės eilėraščių. Poezija (rinkiniai „Už didžią tiesą“, „Po Stalino saule“ ir kiti) plito nuorašais, spausdinta partizanų leidiniuose.

Paliko rankraštinį rinkinį „Žiaurusis Dievas“, kuriame į atskirus skyrius sudėta 1945–1949 m. poetinė kūryba – 34 eilėraščių pluoštas, 38 sonetų ciklas, 53 eiliuoti margumynai ir „Poilsio valandai“ – 63 satyriniai kūriniai.