Bernardas Klervietis

Bernardas Klervietis

Bernardas Klervietis (g.1090 m. Prancūzijoje, Burgundijos regione, Fonteino miestelyje – mirė 1153 m. rugpjūčio 21 d.) – poetas, mistikas, pamokslininkas, pirmasis kanonizuotas cistersų vienuolis, Klervo vienuolyno abatas. Popiežius Pijus VII suteikė jam „Bažnyčios daktaro“ titulą. Daugelio religinių veikalų autorius. Jis įvairiose Europos šalyse įsteigė 163 vienuolynus (jo mirties metu iš viso jų buvo 343).

Bernardas Klervietis gimė 1090 m. Prancūzijos Fontaino miestelyje netoli Dižono. Abu tėvai buvo Burgundijos kilmingieji: Fontaino lordas Tescelin ir Aleth iš Montbardo. Bernardas buvo trečiasis septynerių vaikų šeimoje, kurioje 6 buvo berniukai. Jis buvo uoliai mokomas, nes, teigiama, kad dar negimus karštai tikintis tėvas numatė jo didingą likimą. Būdamas devynerių, jis buvo pasiųstas į atnaujintą Chatillon-sur-Seine mokyklą, kuri laikėsi pasaulietinių Saint-Vorles kanonų. Bernardas labai mėgo literatūrą ir kuriam laikui užsidegė poezija. Jo pasiekimai stebino mokytojus, bet buvo pastebėtas ir jo dorybingumas.

Bernardas siekė išsiskirti literatūroje, nes siekė užsiimti Šv. Rašto nagrinėjimu. Jaunystėje jis neišvengė daugelio pagundų, bet jo dorybingumas nugalėjo – dažnai didvyriškai.

Bernardui buvo 19-a, kai mirė jo motina. Maždaug tuomet jis nusprendė gyventi vienišas su malda.

1098 m. Molesmo abatas Šv. Robertas įsteigė Sito (Citeaux) vienuolyną, esantį vos 19 km nuo Dižono, kuriame norėjo atkurti Šv. Benedikto tvarką visu jos griežtumu. Jį valdyti paliko Šv. Alberikui, mirusiam 1109 m. Jam vadovauti ėmėsi Šv. Steponas. 1113 m. 23 m. amžiaus Bernardas ir dar 30 Burgundijos kilmingų jaunuolių įstojo į ordiną.

1116 m. Šv. Steponas naujo būsto įkūrimui pasiuntė Bernardą vienuolių grupės vyresniuoju į Langrų (Langres) vyskupijos Aitrųjį (Absinthe) slėnį, kurį 1115 m. birželio 25 d. Bernardas pervadino į Klervą (Claire). Taip Bernardo ir Klerviečio (Clairvaux) vardai tapo neatskiriami. Nesant Langrų (Langres) vyskupo, Bernardą abatu pašventino ‘Chalons-sur-Marne’ vyskupas Viljamas (William) iš Šampanės (Champeaux) (buvęs Notre Dame profesoriumi ir įkūręs Šv. Viktoro vienuolyną) – ir nuo tada tarp jų užsimezgė stipri draugystė.

Klervo (Clairvaux) pradžia buvo sunki ir skausminga, pašlijo net Bernardo sveikata. Vis tik, vienuolynas sparčiai augo, nes plūdo mokiniai. Prisijungė ir Bernardo tėvas, senyvas Tescelin, bei visi jo broliai. Sesuo Humbeline netrukus su vyro sutikimu įstojo į Jully benediktinų konventą.

Klervas (Clairvaux) tapo per mažas ir teko siųsti būrius steigti naujus. 1118 m. Salono vyskupijoje įsteigtas Trijų fontanų vienuolynas, 1119 m. Autono vyskupijoje Fonteino (Fontenay) vienuolynas ir 1121 m. Laono (Laon) vyskupijoje netoli Vervino (Vervins) įsteigtas Foigny vienuolynas.

Nepaisant sėkmių, Klervo abato laukė išbandymai. Jam išvykus, Kliuni (Cluny) Didysis prioras Bernardas nuvyko į Klervą ir išviliojo abato pusbrolį Robertą. Tai buvo prielaida ilgiausiam ir labiausiai širdį griebiančiam Bernardo laiškui.

1119 m. Bernardas dalyvavo ordino susirinkime, sušauktame Stepono iš Sito (Citeaux). Jo, nepaisant jauno amžiaus, klausė labai atidžiai ir pagarbiai, ypač kai jis dėstė mintis apie regulos taisyklių atnaujinimą ir tikėjimo dvasios sustiprinimą visuose ordinuose. Šis susirinkimas buvo pagrindinis apibrėžiantis ordino statutą ir „Artimo meilės chartiją“, kurią popiežius Kalikstas II patvirtino 1119 m. gruodžio 23 d.

1120 m. Bernardas parašė pirmąjį veikalą „De Gradibus Superbiae et Humilitatis“ ir pamokslus „De Laudibus Mariae“.

Kliuni vienuoliams nepatiko, kad Sito vienuoliai pirmauja regulos ir tikėjimo srityse. Tad dalis „Juodųjų“ vienuolių bandė įrodyti, kad naujosios ordino taisyklės nepraktiškos. Bernardas apsigynė parašęs „Apologiją“ iš dviejų dalių. Pirmojoje įrodė nekaltas dėl jam priskirtų grubių žodžių Kliuni atžvilgiu, o antrojoje davė atkirtį užsipuolimams. Jis sakėsi Kliuni benediktinus mylįs taip pat, kaip ir kitus ordinus. Kliuni abatas Petras (Peter) atsakė su pagarba ir Kliuni vienuolynas taip pat atliko reformą. Kažkur šiuo metu Bernardas parašė veikalą apie „Malonę ir Laisvą valią“.

1128 m. popiežiaus Honorijaus II sušauktame Trua (Troyes) susirinkime, pirmininkaujant Albano vyskupui, Bernardas buvo paskirtas jo sekretoriumi ir atsakingu už sinodo statutų juodraščius. Po susirinkimo buvo pašalintas Verdeno (Verdun) vyskupas. Tai sukėlė kaltinimus Bernardui už nedorus metodus ir jis buvo pasmerktas net Romoje, kaip vienuolis, kuris kišasi į jį neliečiančius reikalus. Kardinolas Harmeric, beveik jau popiežius, parašė jam aštrų laišką: „Netinka, kad triukšmingos ir nemalonios varlės išeitų ir trukdytų šv. Sostui ir kardinolams“. Į tai Bernardas atsakė laišku, kad jis dalyvavo susirinkime, nes buvo į jį atitemptas. „O garsusis Harmeric, kas labiau nei jūs galėjo išvaduoti mane nuo būtinybės asistuoti susirinkimui? Neleisk toms triukšmingoms nemalonioms varlėms išlįsti iš jų urvų, kad jos neišžygiuotų… Tada jūsų draugas nebus daugiau kaltinamas išdidumu ir arogancija“. Laiškas paveikė kardinolą.

Ir būtent tame susirinkime Bernardas nubrėžė Tamplierių riterių taisyklių eskizus. Ordinas netrukus tapo prancūzų kilmingųjų idealu ir buvo išgirtas Bernardo „De Laudibus Novae Militae“. 1130 m. vasario 14 d. mirus popiežiui Honorijui II, Bažnyčioje įvyko skilimas. Inocentas II buvo išvytas iš Romos ir prisiglaudė Prancūzijoje. Karalius Louis le Gros sušaukė vyskupų susirinkimą ir Bernardas buvo parinktas tarpininku tarp popiežių. Jis privertė, kad Inocentą II pripažintų visa aukščiausia katalikų valdžia. 1132 m. Bernardas lydėjo popiežių į Italiją ir pakeliui aplankė Kliuni, ryšium su du dešimtmečius trunkančiu kivirču tarp „Juodųjų“ ir „Baltųjų“ vienuolių.

1134 m. grįžo į Klervą ir pasišventė veikalams, kurie užtarnavo jam „Bažnyčios daktaro“ titulą. Tuo metu jis parašė pamokslus apie „Giesmių giesmę“.

1138 m. Bernardas iš perpildyto vienuolyno išsiuntinėjo vienuolių būrius į Vokietiją, Švediją, Angliją, Airiją, Portugaliją, Šveicariją ir Italiją. Kai kurie gavo valdas Trijų fontanų abatijoje.

Vėliau matome Bernardą užsiėmusį kitais reikalais, trikdžiusiais Bažnyčią. XI a. pabaigoje viešai ėmė pasisakinėti įvairios filosofinės ir teologinės mokyklos. Jų stipriausias atstovas buvo Abelardas, antras tame šimtmetyje žmogus pagal iškalbą ir išsilavinimą po Bernardo. Abelardo veikalas apie Trejybę buvo pasmerktas 1121 m. ir jis pats įmetė knygą į ugnį.

1143 m. Popiežius paskyrė Bernardą rengti Antrąjį kryžiaus žygį. Bernardas išvyko į Vokietiją ir jį lydintys stebuklai liudijo apie žygio sėkmę. Imperatorius Konradas III ir sūnėnas Frydrichas I Barbarosa iš jo rankų paėmė piligrimų kryžius, o popiežius Eugenijus asmeniškai atvyko į Prancūziją. 1147 m. Paryžiaus susirinkime buvo išnagrinėti vyskupo Gilberto de la Poro suklydimai. Jis tarp kitų nepriimtinų dalykų skelbė, kad Dievo esmė ir savybės nėra tas pats kas Dievas, kad Trejybės asmenų savybės nėra patys tie asmenys ir kad Dieviškoji prigimtis nepersiduoda. Nutarta sprendimą padaryti kitais metais Reimo susirinkime. Bernardui pavesta išdėstyti tikėjimo sampratą tiesiogiai priešingą Gilberto, į ką šis išrėžė Tėvams: „Jei manote ir tvirtinate priešingai nei aš, tada aš tikiu ir kalbu kaip jūs“. Tai leido popiežiui pasmerkti jo pažiūras nepasmerkiant asmeniškai. Po to popiežius aplankė Klairą.

Paskutinius Bernardo metus aptemdė Kryžiaus žygio nesėkmė, už kurią visa atsakomybė krito jam. Bet jis negalėjo garantuoti už dalyvių klaidas. Disciplinos stoka, vokiečių karių pervertinimas, intrigos tarp Antiochijos princo ir karalienės Eleanoros, ir pagaliau Sirijos kilmingųjų gobšumas ir išdavystės, kai šie sutrukdė užimti Damaską, buvo kelios nesėkmės priežastys. Bernardas laikė pareiga parašyti apologiją popiežiui, kuri įtraukta į antrąją „Pasvarstymų knygos“ dalį. Joje aiškino, kaip kryžeivių bei žydų nuodėmės buvo nesėkmės priežastis.