Benitas Musolinis

Benitas Musolinis

Benitas Musolinis (Benito Amilcare Andrea Mussolini; 1883 m. liepos 29 d. Predappio, Italija – 1945 m. balandžio 28 d. Giulino di Mezzegra, Italija) – italų politikas, kuris vadovavo Nacionalfašistų partijai ir yra kredituojamas, kaip viena iš pagrindinių figūrų, kuriant fašizmą.

Ankstyvasis gyvenimas

Benitas Musolinis gimė kalvio šeimoje. Jo tėvas žavėjosi socializmo idėjomis. Musolinis mokėsi bažnytinėje mokykloje. 1902 m. pradėjo dirbti mokytojo padėjėju. Išvyko į Šveicariją, ten baigė Lozanos universitetą. Jaunystėje pasinėrė į politiką, žavėjosi anarchizmu, vėliau tapo vienu iš socialistų partijos vadovu. Skaitė Frydricho Nyčės ir Karlo Markso veikalus. Buvo išsilavinęs, talentingas žurnalistas, geras oratorius, rašė eilėraščius, išleido romaną, laisvai kalbėjo vokiškai. Gyveno sveikai: negėrė, nerūkė, sportavo, miegodavo 9 val. per parą. Labai mėgo žirgų sportą ir pats puikiai jodinėjo. Kasdien nors pusvalandį fechtuodavosi. Labai mėgo aviaciją.

Žurnalistai jį vaizdavo kaip visapusiškai išsilavinusį žmogų, kuris gerai išmano politiką, filosofiją, mėgsta muziką ir pats groja smuiku, rašo apysakas ir teatro pjeses. Per savo gyvenimą jam teko būti ir kalviu, ir mūrininku, ir mokytoju, ir žurnalistu, ir politinės partijos kūrėju.”

Iki 1914 m. aktyviai dalyvavo italų socialistų veikloje, redagavo jų laikraštį „Avanti“!. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui agitavo už Italijos stojimą į karą Antantės pusėje. Už tai 1915 m. išmestas iš socialistų partijos. Išeidamas pareiškė, kad iš jo niekas neatims teisės „likti pirmose kovotojų dėl socializmo gretose“. Skambios frazės buvo Musolinio silpnybė. 1915 m. įkūrė laikraštį „Popolo d`Italia“, kuris vėliau virto fašistų laikraščiu. 1915–1917 m. dalyvavo kare ir buvo sunkiai sužeistas.
Kalbantis Musolinis.

Musolinio valdymo pradžia

1919 m. Milane įkūrė buvusių karo dalyvių organizaciją, kurios nariai vadinosi fašistais. Skleidė socialinę ir nacionalinę propagandą, kovojo su socialistais ir demokratiniu judėjimu. Jam tai iš dalies sekėsi, nes liberalų ir katalikų partijos, bijodamos komunistų, nebandė energingiau priešintis fašistams. 1921 m. išrenkamas į parlamentą. 1921 m. lapkričio 7-10 d. įkuriama Italijos fašistų partija. 1922 m. po „žygio į Romą“ Musolinis tapo premjeru. Nuo spalio mėn. Musolinis pradėjo valdyti Italiją ir ten sukūrė fašistinę santvarką, tapusia idealu daugelio šalių fašistams. Jam valdant buvo panaikintos demokratinės laisvės ir teisės, už politinius įsitikinimus imta persekioti ir žudyti žmones.

Įsteigė parlamente Didžiąją fašistų tarybą ir fašistinę miliciją. Prieš jį buvo įvykdyti keturi pasikėsinimai. 1926 m. perėjo prie diktatūrinio valdymo. Tautoje jis jau buvo vadinamas duče (it. duce – „vadas“). Po 1936 m. jo oficialus titulas buvo “Jo Ekscelencija Benito Mussolinis, Valstybės Valdovas, Fašistų Dučė , ir Imperijos įkūrėjas”.

Griežtai persekioti kitamaniai. Nuo 1929 m. kūrė korporacinę valstybę. Skelbė, kad joje sėkmingai gali bendradarbiauti darbas ir kapitalas. Tuo tikslu 1927 m. balandžio 21 d. paskelbė „Darbo chartiją“. Šalyje organizavo plačius viešuosius darbus (kelių ir geležinkelių tiesimą, pelkių sausinimą, miškų sodinimą, miestų statybas ir t. t.). Militarizavo ekonomiką ir kūrė didžiulę armiją. 1929 m. Italijos karaliaus Viktoro Emanuelio III vardu su Vatikano valstybės sekretoriumi P. Gasparri pasirašė Laterano susitarimus, kuriais buvo sureguliuoti Italijos ir Vatikano santykiai. 1935–1936 m. kariavo su Etiopija ir ją užgrobė. Dalyvavo 1936–1939 m. Ispanijos pilietiniame kare, rėmė F. Franką. Pilietinio karo Ispanijoje metu Musolinis su Hitleriu aktyviai rėmė Franko šalininkus. 4-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje jis nuolat palaikė Hitlerio politiką ir tuo užtikrino Vokietijos paramą. 1939 m. balandžio mėnesį italų kariuomenė užėmė Albaniją.

Vykdydamas agresyvią politiką, Musolinis vis labiau turėjo remtis Hitleriu ir suartėti su Vokietija. 1936 m. šios šalys pasirašė sutartį dėl įtakos sferų pasidalijimo Europoje. 1936 m., papildant ankstesnius susitarimus, tarp Vokietijos ir Italijos buvo pasirašytas karinės ir politinės sąjungos susitarimas – „Plieno paktas“. 1936 m. rugsėjo 25 d. Musolinis įkūrė vadinamąją Berlyno – Romos ašį. Iki Antrojo pasaulinio karo Italija apskritai stengėsi laviruoti tarp Vokietijos ir Prancūzijos bei Didžiosios Britanijos. Tačiau visgi artimiausia siekiais bei ideologija Musoliniu buvo Hitlerio Vokietija, taigi 1940 m. įstojo į karą Vokietijos pusėje ir okupavo dalį Prancūzijos, Jugoslavijos ir Graikijos. Trumpą laikotarpį iki savo mirties Musolinis buvo Italijos Socialinės Respublikos (ital. Repubblica Sociale Italiana) vadovas. 1943 m. liepos 25 d. fašistinė diktatūra Italijoje buvo nuversta. 1945Italijos šiaurėje vykstant antifašistiniam sukilimui, diktatorius, lydimas 200 esesininkų būrio, bandė pasprukti iš Italijos ir 1945 m. balandžio 27 d., kai kartu su mylimąja Clara Petacci jis bandė pasitraukti į Šveicariją, juodu suėmė Italijos partizanai komunistai ir kitą dieną abu sušaudė Giuliano di Mezzegros kaimelyje, prie Komerio ežero. Išniekinti Musolinio ir Claros kūnai kitą dieną buvo pakabinti ant kartuvių Milane.

Itališkasis Musolinio fašizmas

Italijoje fašistų politinis judėjimas susiformavo 1920–1923 m. Fašistų vadas buvo Benitas Musolinis, kuris su savo bendraminčiais kritikavo silpną liberalų vyriausybę, socialistus, vėliau pradėjo kovą dėl valdžios. Fašistai greitai gavo tai, ko siekė, nes nuolat besikeičiančios vyriausybės nesiėmė jokių priemonių prieš fašistus. 1922 m. spalio 29 d. Italijos karalius pavedė Musoliniui sudaryti vyriausybę. Ji buvo koalicinė, o taip savo kalboje Musolinis pasakė „mums reikia visiškos valdžios ir mes patys prisiimam visą atsakomybę“. Atėjęs į valdžią Musolinis netapo kapitalistų įrankių, nes turėjo savo planų ir tikslų. Užsitikrinęs armijos, bažnyčios, karaliaus bei įvairių partijų pritarimą, Musolinis pradėjo griauti liberaliąją parlamentinę Italijos valstybės santvarką. Musolinis pasiekė, kad vykdomoji valdžia pasidarytų aukštesnė už įstatymų leidžiamąją. Ekonominę politiką fašistai grindė „produktyvizmo“ principu. Valstybė nutraukė subsidijas nerentabilioms įmonėms ir pramonės šakoms, uždėjo pelno mokestį žemdirbystės ūkiams. Musolinio užsienio politiką, pagrįsta gretimu šalių raminimu „draugystės ir širdingo bendradarbiavimo paktais“, prekybos susitarimu. Italijoje įvedus Musolinio diktatūrą buvo uždraustos visos kitos partijos. Fašistai sukūrė savas profsąjungas, uždraudė streikus, įmonininkų ir darbininkų ginčus sprendė valstybė. Ji taip pat tvarkė ekonomiką, kišosi į kultūros ir mokslo veiklą. Teisingumo organai neteko savarankiškumo ir tarnavo diktatūrai.

Pavadinimas kilo iš Musolinio grupuotės, pasivadinusios Fasci di combattimento. Fasci reiškė Senovės Romoje naudotą valdžios simbolį.

Nors fašistai į valdžią atėjo nedemokratiniu būdu, Musolinio vyriausybę rėmė daugelis Italijos gyventojų ir net katalikų bažnyčia. Tuomet Benito buvo vienas populiariausių Europos politikų, o fašizmas vertintas kaip gana perspektyvi politinė doktrina. Musolinis stengėsi pabudinti Italijos ekonomiką, skatino gamybą, organizavo visuomeninius darbus. Taip pat sparčiai buvo statomi gyvenamieji namai, žmonės gavo darbo ir kur gyventi. Tuo metu dučė stebino visą Europą.

Pasikėsinimai nužudyti

Po to, kai Musolinis atėjo į valdžią, jis vis dažniau buvo matomas vilkintis karinę uniformą. Musolinio įtaka propagandai buvo tokia, kad jis turėjo stebėtinai mažai oponentų, kuriuos būtų reikėję „nuslopinti“. Vis dėlto, jis buvo „šiek tiek sužeistas į nosį“, kuomet buvo pašautas Violet Gibson, airės, Baron Ashbourne dukters, 1926 m. balandžio 7 d. 1926 m. spalio 31 d. penkiolikmetis Anteo Zamboni Bolognoje pasikėsino į Musolinį. Zamboni buvo nužudytas vietoje. Musolinis taip pat išgyveno po nesėkmingo anarchisto Gino Lucetti pasikėsinimo nužudyti Romoje bei po pasikėsinimo, kurį suplanavo amerikietis anarchistas Michael Schirru. 1938 m. TIGR – Slovėnijos antifašistų organizacijos – nariai rengė sąmokslą nužudyti Musolinį Kaparete (Caporetto), bet jų pasikėsinimas buvo nesėkmingas.