Barbora Radvilaitė

Barbora Radvilaitė

Barbora Radvilaitė (1520 m. gruodžio 6 d. – 1551 m. gegužės 8 d.) – LDK didikė, antroji Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto (Zigmanto Augusto) žmona, Lenkijos karalienė (nuo 1550 m.).

Barboros Radvilaitės gimimo data nėra tiksliai žinoma. Manoma, jog ji gimė 1520 m. gruodžio 6 d. Barboros tėvas buvo Jurgis Radvila, Vilniaus kaštelionas ir didysis Lietuvos etmonas, motina – Barbora Kolanka kilusi iš Mažosios Lenkijos Stulpų giminės. Brolis Mikalojus Radvila Rudasis (~1515–1584), Vilniaus vaivada ir LDK kancleris, vyresnė sesuo Ona (~1518–1556). Jos pusbrolis buvo Vilniaus vaivada, Lietuvos kancleris ir etmonas Mikalojus Radvila Juodasis.

Barbora gimė ir užaugo Vilniuje, ant Neries kranto stovėjusiame dvare. Buvo gerai išmokslinta, be vietos kalbų mokėjo lotynų ir italų kalbas. Žaidė šachmatais, mėgo medžioti, puikiai šoko. Pagal atliktus Barboros griaučių tyrimus, manoma, kad ji buvo gero, harmoningo sudėjimo, aukšta (ūgis didesnis už vidutinį – 1,62 m). Puikiai mokėjo lenkų kalbą, buvo labai pamaldi, tačiau tolerantiškai žiūrėjo į plintančią reformaciją.

Radvilos XV–XVI a. tapo viena svarbiausių Lietuvos didikų giminių, turėjo didelę reikšmę valstybės gyvenime, tuo pačiu sukėlė konkuruojančių giminių pavydą ir nedraugiškumą. Tai atsiliepė ir Barboros Radvilaitės likimui.

1536 m. jos tėvas Rodūnėje sudarė sutartį su Goštautų šeima, pagal kurią jį turėjo ištekėti už Alberto Goštauto sūnaus Naugarduko vaivados Stanislovo Goštauto, kuris nuo 1539 m. tapo Trakų vaivada. Vedybos su 29 metų Stanislovu Goštautu įvyko 1537 m. gegužės 17 d. Geranainyse. 1540 m. mirė jos tėvas, o 1542 m. po trumpos ligos netikėtai mirė ir vyras. Su Stanislovo Goštauto mirtimi Lietuvoje išnyko XV–XVI a. garsi Goštautų giminė. Po vyro mirties Barbora apsigyveno su motina Geranainyse (netoli Vilniaus, dabar Baltarusija).

Istorikai mano, kad Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės romanas prasidėjo kunigaikščiui 1543 metais apsilankius Geranainyse. Nuo 1544 m. Žygimantas Augustas gyveno Vilniuje, gavęs iš tėvo savarankiškai valdyti Lietuvą. Kol buvo gyva pirmoji Žygimanto Augusto žmona Elžbieta Habsburgaitė santykiai su Barbora buvo riboti. 1545 m. sausio 15 d. mirus Žygimanto Augusto žmonai Elžbietai, Žygimantas Augustas pradėjo dažniau lankytis pas kaimynystėje gyvenusią Barborą, tarp jų užsimezgė artimi santykiai. Tuo tikslu Augustas net buvo padaręs slaptą įėjimą iš pilies į Radvilų rūmus. Pasklidus apie tai kalboms Mikalojus Radvila Rudasis bei pusbrolis Mikalojus Radvila Juodasis pareikalavo Žygimantą Augustą liautis tai darius. Žygimantas Augustas su reikalavimu sutiko, tačiau pažado nesilaikė. Tada, pasak Lietuvos metraščio, Radvilos 1547 m. rugsėjo mėnesį sulaukė Žygimanto Augusto vizito pas seserį, pakvietė kunigą ir slaptai sutuokė karalių su Barbora Radvilaite. Santuokos liudytojais buvo tik Barboros brolis ir pusbrolis bei jų giminaitis Stanislovas Kęsgaila. Po dviejų mėnesių Žygimantas Augustas išvyko į Lenkijos Piotrkovo seimą, tikėdamasis vestuvėms gauti savo tėvo ir Lenkijos ponų pritarimą. Atsargumo dėlei jis kėlė klausimą tik dėl vedybų galimumo, o ne pristatė tai kaip įvykusį faktą. Tuo tarpu Barborą Radvilaitę Žygimantas Augustas išsiuntė į Radvilų dvarą Dubingiuose, pavedęs ją Merkinės seniūno Stanislovo Davainio, kuris šiek tiek nusimanė medicinoje, globai. Sunki kelionė į Dubingius, išsiskyrimas su vyru ir neaiški ateitis prastai paveikė Barborą Radvilaitę, kuri atvykusi į Dubingius, prieš laiką pagimdė. Nepaisant pastangų išlaikyti santykius paslaptyje, nedraugiškoje Radviloms aplinkoje plito kuo įvairiausi gandai. Pačią Barborą iš Lenkijos pasiekė žinia apie jos vyro neištikimybę, kurią Žygimanto Augusto nuomone paleido Lietuvos paiždininkio Hornostajaus žmona.

Žinia apie sūnaus santykius su Barbora Radvilaite Boną Sforcą pasiekė dar iki Augusto atvykimo į Lenkiją, tačiau ji tai slėpė. Žygimantas Augustas taip pat delsė tėvams paskelbti apie savo vedybas, tačiau apie tai papasakojo kai kuriems jam palankiems asmenims: Krokuvos vyskupui Janui Tarnovskiui, didžiajam etmonui Stanislovui Laskiui, Seradzės vaivadai. Senasis karalius, kurį taip pat pasiekė gandai apie jo sūnaus ketinimą susituokti su Goštautiene, pareiškė, kad „tai dalykas netinkamas ir negali būti“. Laiške, rašytame 1548 m. kovo mėn. iš Krokuvos Trakų kaštelionui Jeronimui Chodkevičiui, karalius pareiškė, kad tokios vedybos galėtų užtraukti negarbę visai valstybei ir reikalavo, kad Lietuvos didikai parodytų jam savo uolumą ir atkalbėtų jaunąjį karalių nuo „nepadoraus“ sumanymo. Žygimantas Augustas Lenkijoje išbuvo 6 mėnesius ir grįžo supratęs, kad tėvai jo santuokai nepritars.

1548 m. Žygimantas Augustas, perimdamas paveldėtą Lenkijos sostą paskelbė apie savo vedybas ir pareikalavo Barborą karūnuoti Lenkijos karaliene. Tam griežtai priešinosi Žygimanto Augusto motina Bona Sforca ir lenkų didikai, kurie bijojo Radvilų įtakos didėjimo.

1549 m. vasario 13 d. Ldk Žygimantas Augustas Barborai Radvilaitei užrašė šias žemes: Kauno pilis, Rumšiškės, Merkinė, Alytus, Nemunaitis, Birštonas, Žiežmariai, Stakliškės, Karmėlava, Vilkija, Skirsnemunė, Veliuona.

Barbora Radvilaitė karūnuota buvo tik 1550 m. gruodžio 7 d. Po karūnacijos Barbora sunkiai susirgo ir 1551 m. mirė. Remiantis moksliniais tyrinėjimais, Radvilaitė galėjo sirgti gimdos vėžiu. Palaidota Vilniaus katedroje.

Romantinė Barboros Radvilaitės meilės istorija ir ryški asmenybė tapo pagrindu keletui prozos, poezijos ir dramos kūrinių lenkų ir lietuvių kalbomis. Pasak vieno iš pasakojimų lenkų burtininkas ponas Tvardovskis karaliaus prašymu buvo iššaukęs mylimosios dvasią. Tai tapo lenkų dailininko Voicecho Gersono paveikslo siužetu. 1948 m. dramą „Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė“ publikavo Jonas Grinius. Siužetą dramoje „Barbora Radvilaitė“ panaudojo ir dramaturgas Juozas Grušas. 1996 m. su Barboros atvaizdu išleistas Lietuvos pašto ženklas.