Antuanas Loranas Lavuazjė

Antuanas Loranas Lavuazjė (pranc. Antoine-Laurent de Lavoisier; 1743 m. rugpjūčio 26 d. – 1794 m. gegužės 8 d.) – prancūzų mokslininkas, pasižymėjęs chemijos, biologijos ir ekonomikos srityse.

Didysis prancūzų mokslininkas Antuanas Loranas Lavuazjė buvo svarbiausia figūra chemijos mokslo raidoje. Jo gimimo metais (Paryžiuje, 1743 m.) chemijos mokslas buvo daug labiau atsilikęs už fiziką, matematiką ir astronomiją. Chemikai buvo atradę daug atskirų faktų, tačiau neturėjo adekvačios teorinės sistemos, kuri jungtų šiuos informacijos fragmentus. Tuo metu buvo neteisingai manoma, kad oras ir vanduo yra elementarios substancijos. Maža to, buvo visiškai nesuprantama ugnies prigimtis. Manyta, jog visos degios medžiagos turi hipotetinę substanciją flogistoną, ir jog degdama nesudeganti medžiaga išleidžia savo flogistoną į orą.

1754 — 1774 metais talentingi chemikai (Dž. Blekas, Dž. Pristlis, H. Kavendišas ir kiti) atskyrė tokias svarbias dujas kaip deguonis, vandenilis, azotas bei anglies dvideginis. Tačiau, nors šie žmonės parėmė flogistono teoriją, jie visiškai nesugebėjo suprasti savo atrastų cheminių medžiagų prigimties ar svarbos. Pavyzdžiui, deguonis buvo laikomas deflogistuotu oru, t. y. oru, iš kurio pašalintas visas flogistonas. (Buvo žinoma, jog medinė balana geriau dega deguonyje, negu paprastame ore; turbūt tai dėl to, kad esą deflogistuotas oras gali geriau absorbuoti degančio medžio flogistoną.) Aišku, jog tikrasis progresas chemijoje buvo neįmanomas, kol nebuvo teisingai suprantami šio mokslo pagrindai.

Būtent Lavuazjė sugebėjo išspręsti sudėtingą mįslę ir pakreipti chemijos mokslą teisingu keliu. Pirma, Lavuazjė garantavo, jog flogistono teorija visiškai neteisinga: tokios substancijos nesama. Degimo procesą sudaro degančios medžiagos cheminis santykis su deguonimi. Antra, vanduo, anot jo, nėra elementari substancija, o cheminis deguonies ir vandenilio junginys. Oras taip pat nėra elementari substancija, nes jį sudaro dvejos dujos, deguonis ir azotas. Visi šie faktai šiandien atrodo savaime suprantami. Jie anaiptol nebuvo tokie aiškūs Lavuazjė pirmtakams ir amžininkams. Net po to, kai Lavuazjė suformulavo ir pagrindė savo teorijas, daugelis garsių chemikų atsisakė jas priimti. Tačiau savo puikiame vadovėlyje “Chemijos pagrindai” (1789) jis taip aiškiai išdėstė savo hipotezes ir taip įtikinamai parinko pavyzdžius, kad jaunesnioji chemikų karta buvo greitai įtikinta.

Įrodęs, jog vanduo ir oras nėra cheminiai elementai, Lavuazjė įtraukė į knygą, jo nuomone, elementariųjų medžiagų sąrašą. Nors jo sąraše yra keletas klaidų, šiuolaikinis cheminių elementų sąrašas iš esmės yra praplėsta Lavuazjė lentelės versija. Lavuazjė (kartu su Bertolė ir kt.) sudarė pirmąją gerai organizuotą cheminės nomenklatūros sistemą. Lavuazjė sistemoje (kuri sudaro šiandieninės pagrindą) chemikalų sudėtis apibūdinama pagal jų pavadinimą. Vieningos nomenklatūros sistemos perėmimas įgalino viso pasaulio chemikus pranešti apie savo atradimus vienas kitam.

Lavuazjė pirmasis aiškiai suformulavo masės išlaikymo cheminėse reakcijose principą: cheminė reakcija gali perorganizuoti pradinėje substancijoje buvusius elementus, bet masė dėl to nepasikeičia, ir galutinis produktas sveria tiek pat, kiek pradiniai komponentai. Lavuazjė reikalavimas rūpestingai pasverti reakcijoje dalyvausiančius chemikalus padėjo padaryti chemiją tiksliu mokslu ir paruošti kelią tolimesniam jos progresui.

Be to, Lavuazjė šiek tiek prisidėjo prie geologinių tyrimų ir nemažai pasidarbavo fiziologijos srityje. Kruopščiais eksperimentais (dirbdamas kartu su P. Laplasu) jis sugebėjo įrodyti, kad fiziologinis prakaitavimo procesas iš esmės prilygsta lėtam deginimui. Kitaip tariant, žmonės bei gyvūnai gauna energijos iš lėto vidinio organinių medžiagų degimo, panaudojant jų įkvėptą iš oro deguonį. Vien šis atradimas — kurio reikšmingumas turbūt prilygsta Harvio atrastai kraujo apytakai — garantuotų Lavuazjė vietą šiame sąraše.

20 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Vis dėlto garsusis chemikas pirmiausia svarbus dėl savo suformuluotos chemijos teorijos, garantuotai pakreipusios chemijos mokslą teisingu keliu. Jis dažnai vadinamas “šiuolaikinės chemijos tėvu” ir yra vertas šio titulo.

Kaip nedaugelis žmonių, Lavuazjė jaunystėje studijavo teisę. Nors gavo teisininko laipsnį ir buvo priimtas į prancūzų teismą, jis niekada to darbo nedirbo. Jis pasinėrė į administracinį darbą ir visuomeninę veiklą. Lavuazjė buvo aktyvus Prancūzijos karališkosios mokslų akademijos ir “Ferine Generate”, mokesčių rinkimu užsiiminėjančios organizacijos narys. Dėl to po 1789 m. revoliucijos Prancūzijoje revoliucinė vyriausybė jį labai įtarinėjo.

Pagaliau jis kartu su kitais dvidešimt septyniais “Ferme Genėrale ” nariais buvo areštuotas. Revoliucinis teismas per daug nesiaiškino, kas kaltas ir labai skubėjo. Per vieną dieną (1794 m. gegužės 8) visi dvidešimt aštuoni žmonės buvo iškvosti, nuteisti ir giljotinuoti. Už Lavuazjė ilgiau išgyveno jo žmona, puiki moteris, padėjusi jam tyrinėti. Teisme buvo prašyta pasigailėti talentingojo chemiko, atsižvelgiant į jo gausius nuopelnus šaliai bei mokslui. Teisėjas atmetė prašymą, trumpai atšaudamas: “Respublikai nereikia genijų”. Artimesnė tiesai būtų Lavuazjė kolegos, didžiojo matematiko Lagranžo, pastaba: “Nukirsti tai galvai prireikė tik akimirkos, tačiau šimtus metų gali neatsirasti kitos tokios”.