Antanas Merkys (1887 m. sausio 20 ar vasario 1 d. Bajoruose, Skapiškio valsčius – 1955 m. kovo 5 d. Malenkuose, Vladimiro sritis, palaidotas Petrašiūnų kapinėse) – teisininkas, politikas, paskutinis tarpukario Lietuvos Ministras pirmininkas.
Gimė mažažemių valstiečių šeimoje. Baigė Rygos Aleksandro gimnaziją, studijavo teisę Tartu universitete. Pirmojo pasaulinio karo metais mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. 1915 m. buvo Kauno, Kaišiadorių, Kėdainių geležinkelio komendantas, vėliau tarnavo Rumunų fronte. 1918 m. baigė Kijevo universiteto Teisės fakultetą.
1919 m. Lietuvos kariuomenės savanoris, Krašto apsaugos ministerijos juridinio skyriaus vedėjas. Krašto apsaugos ministras trijuose kabinetuose – Prano Dovydaičio (1919 m. kovo 12 d. – 1919 m. balandžio 12 d.), Mykolo Sleževičiaus (1919 m. balandžio 12 d. – 1919 m. rugpjūčio 21 d.), Augustino Voldemaro (1926 m. gruodžio 17 d. – 1927 m. rugpjūčio 9 d.).
Įsteigė Varnių koncentracijos stovyklą. 1922 m. išėjo į atsargą pulkininko leitenanto laipsniu. 1927–1932 m. Klaipėdos gubernatorius, vėliau advokatas. Nuo 1934 m. sausio 2 d. iki 1939 m. Kauno burmistras (pakeitė liaudininką Joną Vileišį). 1934–1940 m. Miestų sąjungos pirmininkas.
1936–1940 m. Seimo narys. 1939 m. rudenį – Vyriausybės įgaliotinis Vilniui ir Vilniaus sričiai. 1939 m. lapkričio 21 d. – 1940 m. birželio 17 d. paskutinis tarpukario Lietuvos ministras pirmininkas. Prezidentui Antanui Smetonai pasitraukus iš Lietuvos, ėjo prezidento pareigas (1940 m. birželio 15 d. – 1940 m. birželio 17 d.).
Sovietams užėmus Lietuvą, bandė bėgti Švedijon, bet Rygos oro uoste sulaikytas NKVD, suimtas, liepos 17 d. su šeima ištremtas, vežiotas po įvairius kalėjimus. 1952 m. gavo 25 metus kalėjimo Vladimire. Kartu su kitais Pabaltijo politikais kalėjime jo pavardė laikyta paslaptimi, vadintas numeriu (nr. 1, jo žmona – nr. 2, Juozas Urbšys nr. 5, Aleksandras Stulginskis nr. 30 ir kt.). 1954 m. A. Merkiui suteikta malonė ir jis paleistas, bet 1955 m. Malenkų invalidų namuose Vladimiro srityje jis mirė.
Leave a Reply