Aleksandras Flemingas

Aleksandras Flemingas (angl. Alexander Fleming 1881 m. rugpjūčio 6 d. Lochfildas, Škotija – 1955 m. kovo 11 d. Londonas, Anglija) – britų biologas ir farmakologas, išgarsėjęs kaip penicilino atradėjas, už ką gavo Nobelio premiją 1945 m.

Aleksandras Flemingas, penicilino atradėjas, gimė 1881 metais, Lochfylde, Škotijoje. Baigęs Šv. Marijos ligoninės Londone medicinos mokyklą, Flemingas pasinėrė į imunologijos tyrimus. Vėliau, per Pirmąjį pasaulinį karą dirbdamas
armijos gydytoju, jis tyrinėjo žaizdų infekcijos mikrobus. Flemingas suprato, jog gydymui reikalinga medžiaga, kuri, kenkdama bakterijoms, nekentų žmogaus ląstelėms.

Po karo Flemingas grįžo į Šv. Marijos ligoninę. 1922 m., atlikdamas ten tyrimus, jis atrado medžiagą, kurią pavadino lizocimu. Lizocimą, sudaro seilės bei kiti organizmo skysčiai, tačiau žmogaus ląstelėms nėra pavojingas. Jis naikina
tam tikrus mikrobus, bet, deja, ne tuos, kurie ypatingai žalingi žmogaus organizmui. Taigi atradimas, nors įdomus, bet nėra labai svarbus.

Savo didįjį atradimą Flemingas padarė 1928 metais. Viena iš jo laboratorijos stafilokokinių kultūrų dėl oro poveikio supelijo. Flemingas pastebėjo, kad pelėsių vietoje bakterijos dingo. Jis teisingai spėjo, jog pelėsiai gamina kažkokią
medžiagą, kuri nuodinga stafilokokams. Netrukus jis sugebėjo įrodyti, jog ta pati medžiaga neleidžia daugintis ir aibei kitų kenksmingų bakterijų. Toji medžiaga — kurią jis pavadino pagal ją gaminančius pelėsius (penicillium notatum) penicilinu — nekenkė nei žmonėms, nei gyvuliams.

Flemingo rezultatai buvo išspausdinti 1929 m., tačiau iš pradžių dėmesio nesusilaukė. Flemingas spėjo, jog penicilinas gali būti svarbus medicinoje, tačiau jis pats nesugebėjo atrasti penicilino gryninimo technikos, ir daugiau kaip dešimt metų nuostabusis vaistas liko nepanaudotas.

Pagaliau 1930 m. pabaigoje Flemingo straipsnį perskaitė du britų medicinos tyrinėtojai H. F. Floris ir E. B. Čeinas. Jie pakartojo jo darbą ir patikrino Flemingo rezultatus. Po to, išgryninę peniciliną, jie išbandė šią medžiagą su gyvuliais. O 1941 m. jie suleido penicilino sergantiems žmonėms. Jų tyrimai aiškiai parodė, kad naujasis vaistas nepaprastai potencialus.

Paskatinus Britanijos ir Amerikos vyriausybėms, prisijungė farmacinės kompanijos ir greitai buvo atrasti didelių penicilino kiekių gamybos būdai. Iš pradžių penicilinas buvo rezervuojamas naudoti tik kare, bet iki 1944 metų jis tapo prieinamas Britanijos ir Amerikos piliečių gydymui. 1945 m. pasibaigus karui, penicilinas paplito po visą pasaulį.

Penicilino atradimas labai paskatino kitų antibiotikų paieškas, kurios baigėsi daugelio “stebuklingų vaistų” atradimu. Vis dėlto penicilinas lieka plačiausiai naudojamu antibiotiku. Viena iš priežasčių yra penicilino efektyvumas, kovojant su pačiais įvairiausiais kenksmingais mikroorganizmais. Šis vaistas naudojamas gydant sifilį, gonorėją, skarlatiną, difteriją, kai kurias artrito formas, bronchitą, meningitą, kraujo užkrėtimą, nudegimus, kaulų infekcijas, pneumoniją, gangreną bei įvairias kitas ligas.

Kitas penicilino privalumas yra labai saugus jo naudojimas. 50 000 penicilino junginių dozės yra labai efektyvios prieš kai kurias infekcijas; net 100 milijonų penicilino junginių injekcijos kasdien nesukelia neigiamų pasekmių. Nors nedidelis procentas žmonių yra alergiški penicilinui, daugeliui šis vaistas yra idealiai potencialus ir saugus.

43 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Kadangi penicilinas jau išgelbėjo milijonus gyvybių ir turbūt dar daugiau išgelbės ateityje, dėl Flemingo atradimo svarbos abejonių nekyla. Daugiausiai nusipelnė patį atradimą padaręs Flemingas. Be jo, penicilinas galėjo būti atrastas tik po daugelio metų. Tačiau jam paskelbus savo rezultatus, produkcijos patobulinimas anksčiau ar vėliau buvo neišvengiamas. Flemingo santuoka buvo laiminga, ir jis turėjo vieną vaiką. 1945 m. jis gavo Nobelio premiją už savo atradimą ir pasidalijo apdovanojimą su Floriu bei Ceinu. Flemingas mirė 1955 metais.