Albertas Einšteinas (vok. Albert Einstein; 1879 m. kovo 14 d. Ulme, Vokietijoje – 1955 m. balandžio 18 d. Prinstone, JAV) – vokiečių fizikas, suformulavęs specialiąją reliatyvumo teoriją, o vėliau ir bendrąją reliatyvumo teoriją.
Albertas Einšteinas, didžiausias dvidešimto amžiaus mokslininkas ir visų laikų intelektualas, geriausiai žinomas dėl savo reliatyvumo teorijos. Iš tikrųjų egzistuoja dvi teorijos: 1905 m. suformuluota specialioji reliatyvumo teorija ir 1915 m. suformuluota bendroji reliatyvumo teorija, kurią tiksliau galima būtų pavadinti Einšteino gravitacijos dėsniu. Abi teorijos yra labai sudėtingos, ir aš nebandysiu jų paaiškinti; tačiau keletas komentarų apie specialųjį reliatyvumą neišvengiami.
Einšteinas gimė 1879 metais Ulmo mieste, Vokietijoje. Vidurinę mokyklą lankė Šveicarijoje ir 1900 metais tapo Šveicarijos piliečiu. 1905 metais Ciūricho universitete jis gavo mokslų daktaro laipsnį, bet tuo metu surasti akademinio posto neįstengė. Tačiau tais pačiais metais jis išspausdino savo veikalus apie specialųjį reliatyvumą, fotoelektrinį efektą ir Brauno judėjimo teoriją. Per kelerius metus šie veikalai, ypač apie reliatyvumą, įtvirtino jo, kaip geriausio bei originaliausio pasaulio mokslininko, reputaciją. Jo teorijos buvo labai ginčytinos; joks šiuolaikinis mokslininkas, išskyrus Darviną, nesukėlė tiek ginčų kaip Einšteinas. Nepaisant to, 1913 metais jis buvo paskirtas Berlyno universiteto profesoriumi, tuo pačiu metu tapo Berlyno Kaizerio Vilhelmo fizikos instituto direktoriumi ir Prūsijos mokslų akademijos nariu. Šie postai jam leido visą laiką skirti tyrinėjimams.
Vokietijos vyriausybei neteko gailėtis taip neįprastai kilniaširdiškai paaukštinus Einšteiną, nes vos po dvejų metų jam pavyko suformuluoti bendrąją reliatyvumo teoriją, o 1921 metais jis gavo Nobelio premiją. Antrąją savo gyvenimo pusę Einšteinas buvo pasaulinio garso, gal net garsiausias iš kada nors gyvenusių mokslininkų.
Kadangi Einšteinas buvo žydas, į valdžią atėjus Hitleriui, Vokietijoje jam tapo pavojinga. 1933 metais jis išvyko į Prinstoną ir dirbo Prinstono fundametaliųjų tyrimų institute. 1940 metais tapo Jungtinių Valstijų piliečiu. Pirmoji Einšteino santuoka baigėsi skyrybomis; antroji buvo labai laiminga. Jis turėjo du vaikus, abu berniukus. Mirė 1955 metais Prinstone. Einšteinas visada domėjosi pasauliu ir dažnai reikšdavo savo politines pažiūras. Jis buvo karštas politinės tironijos priešas, uolus pacifistas ir tvirtas sionizmo rėmėjas. Aprangos ir elgesio normų atžvilgiu, jis buvo ryškus individualistas. Jis turėjo puikų humoro jausmą, priderantį kuklumą ir nedidelį smuikininko talentą. Užrašas ant Niutono antkapio galbūt net labiau tinka Einšteinui: “Tesidžiaugia mirtingieji, jog egzistavo toks nuostabus žmonijos ornamentas!”
Visiems žinomas posakis, kad “viskas reliatyvu”. Tačiau Einšteino teorija nesiremia šia filosofine mintimi, o greičiau tiksliai, matematiškai įrodo, kad visi moksliniai skaičiavimai yra reliatyvūs. Subjektyvus laiko ir erdvės suvokimas, aišku, priklauso nuo stebėtojo. Tačiau iki Einšteino daugelis manė, jog už šių subjektyvių įspūdžių egzistuoja tikri atstumai bei absoliutus laikas, kuriuos tikslūs instrumentai gali išmatuoti objektyviai. Paneigdama absoliutaus laiko egzistavimą, Einšteino teorija padarė perversmą moksle. Kaip radikaliai ši teorija pakeitė mūsų erdvės ir laiko suvokimą, gali pailiustruoti toks pavyzdys.
Įsivaizduokite erdvėlaivį X, judantį tolyn nuo Žemės 100 000 kilometrų per sekundę greičiu. Greitį stebėtojai matuoja ir erdvėlaivyje, ir Žemėje. Jų matavimai sutampa. Tuo pačiu metu kitas erdvėlaivis Y juda tiksliai ta pačia kryptimi, kaip erdvėlaivis X, bet daug greičiau. Jeigu stebėtojai Žemėje išmatuotų erdvėlaivio Y greitį, jie pamatytų, jog šis skrieja nuo Žemės 180 000 kilometrų per sekundę greičiu. Stebėtojai erdvėlaivyje Y gautų tokį patį rezultatą. Abiem erdvėlaiviams judant ta pačia kryptimi, atrodytų, kad skirtumas tarp jų greičių yra 80 000 kilometrų per sekundę ir kad greitesnis laivas turi tokiu greičiu judėti nuo lėtesniojo. Tačiau Einšteino teorija įrodo, jog abiejų laivų stebėtojai sutars, kad atstumas tarp jų didėja ne 80 000 kilometrų per sekundę, o 100 000 kilometrų per sekundę greičiu.
Toks rezultatas gali pasirodyti juokingas, ir skaitytojas gali įtarti, kad čia esama kažkokios apgaulės arba nepaminėta kokia nors svarbi detalė. Anaiptol, rezultatas neturi nieko bendra su erdvėlaivių konstrukcijos detalėmis ar juos varančiomis jėgomis. Nesusiję tai ir su kokiomis nors stebėjimo paklaidomis ar matavimo prietaisų defektais. Ir jokio triuko. Pagal Einšteiną, toks rezultatas (kurį lengvai galima apskaičiuoti, naudojantis jo greičių derinimo formule) yra tik laiko ir erdvės prigimties pasekmė.
Visa tai gali atrodyti siaubingai teoretiška, ir iš tikrųjų daug metų žmonės ignoravo reliatyvumo teoriją, kaip “dramblio kaulo bokšto” tipo hipotezę, neturinčią praktinės reikšmės. Nuo 1945 metų, kai ant Hirosimos ir Nagasakio buvo numestos atominės bombos, niekas, žinoma, tos klaidos nebedaro. Viena iš Einšteino reliatyvumo teorijos išvadų yra ta, kad materija ir energija tam tikra prasme yra ekvivalenčios, ir santykį tarp jų išreiškia formulė E=Mc2, kur E atitinka energiją, M — masę, o c — šviesos grietį. Kadangi c, lygus 186 000 mylių per sekundę, yra labai didelis skaičius, c2 (tai yra, c padauginta iš c) yra milžiniškas skaičius. Iš to išplaukia, jog net dalinė mažo materijos kiekio transformacija atpalaiduos didžiulį energijos kiekį.
Žinoma, neįmanoma pagaminti atominės bombos vien iš formulės E-Mc2. Reikia turėti omenyje, kad kuriant atominę energiją svarbų vaidmenį atliko ir kiti žmonės; vis dėlto Einšteino indėlio svarba neginčytina. Be to, būtent Einšteinas 1939 metais parašė laišką prezidentui Ruzveltui, kur aprašė atominių ginklų gamybos galimybę ir akcentavo, jog Jungtinėms Valstijoms svarbu apsirūpinti tokiais ginklais anksčiau už vokiečius — tai padėjo pradėti Manheteno
projektą, kurio rezultatas buvo pirmosios atominės bombos sukūrimas.
Specialusis reliatyvumas sukėlė karštus ginčus, ir tik vienu klausimu visi sutiko — tai labiausiai protą drumsčianti mokslinė teorija, kokia kada nors buvo sukurta. Deja, jie klydo, nes bendrosios Einšteino reliatyvumo teorijos išeities taškas yra prielaida, kad gravitaciniai efektai susiję ne su fizinėmis jėgomis, o greičiau yra erdvės išlikimo rezultatas. Iš tiesų stulbinanti idėja!
Kaip įmanoma išmatuoti erdvės išlinkimą? Ir ką reikšia erdvės išlinkimas? Einšteinas ne tik suformulavo tokią teoriją, bet ir suteikė jai aiškią matematinę formą, pagal kurią galima daryti tikslius spėjimus ir tikrinti jo hipotezes. Tolimesni stebėjimai — svarbiausi iš jų buvo padaryti per visiškus Saulės užtemimus — pakartotinai patvirtino Einšteino apskaičiavimų teisingumą.
Bendroji reliatyvumo teorija keliais atžvilgiais skiriasi nuo kitų mokslinių dėsnių. Pirma, Einšteinas suformulavo savo teoriją, remdamasis ne kruopščiais tyrimais, o simetrijos ir matematinės elegancijos pagrindais — racionalistiniais pagrindais, kaip bandė daryti graikų filosofai ir viduramžių scholastai. (Tokia jo metodika yra priešinga iš esmės empiriškam šiuolaikiniam mokslui.) Tačiau graikams, ieškantiems grožio ir simetrijos, niekada nepavyko rasti mechaninės teorijos, kuri išlaikytų svarbiausią, eksperimentinį patikrinimą; Einšteino teorija lig šiol sėkmingai atlaiko kiekvieną patikrinimą. Vienas iš Einšteino atradimo rezultatų yra tas, kad bendrojo reliatyvumo teorija yra visuotinai pripažinta gražiausia, elegantiškiausia, galingiausia ir labiausiai intelektualiai patenkinančia iš visų mokslinių teorijų.
Bendrasis reliatyvumas išsiskiria ir kitu atžvilgiu. Daugelis kitų mokslinių dėsnių galioja ne visomis aplinkybėmis. Tačiau bendrajai reliatyvumo teorijai išimčių kol kas nėra. Nėra žinomų aplinkybių, teorinių ar eksperimentinių, kuriose nepasitvirtintų bendrojo reliatyvumo postulatai. Ateities bandymai šį idealų teorijos pasitvirtinimą gali paneigti, bet kol kas bendroji reliatyvumo teorija išlieka arčiau absoliučios tiesos už bet kokią kitą mokslinę teoriją. Nors Einšteinas geriausiai žinomas dėl savo reliatyvumo teorijų, jį būtų išgarsinę ir kiti jo moksliniai pasiekimai. Antai Einšteinui buvo įteikta Nobelio premija už raštu išaiškintą fotoelektrinį efektą, svarbų reiškinį, kuris buvo mįslė praeities fizikams. Jis teigė, j og egzistuoja fotonai, šviesos dalelės. Kadangi per interferencinius eksperimentus jau seniai buvo įrodyta, jog šviesą sudaro elektromagnetinės bangos ir buvo laikoma “aiškiu dalyku”, kad bangos ir dalelės yra viena kitai prieštaraujančios sąvokos, Einšteino hipotezė reprezentavo radikalų ir paradoksalų lūžį klasikinėje teorijoje. Ne tik jo fotoelektros dėsnis buvo svarbus praktiniams pritaikymams, bet ir hipotezė apie fotonus padarė didelę įtaką kvantų teorijai tobulinti bei šiandien yra integrali tos teorijos dalis.
10 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)
Vertinant Einšteino svarbą, daug ką atskleidžia palyginimas su Izaoku Niutonu. Niutono teorijas iš esmės lengva suprasti. O Einšteino reliatyvumo teorijos yra labai sunkiai suprantamos, net kai jos kruopščiai išaiškinamos. Taigi kaip sudėtinga būtų buvę jas suformuluoti pačiam! Nors kai kurie Niutono teiginiai stipriai prieštaravo to meto mokslinėms idėjoms, neatrodė, kad jo teorijai trūksta logiškumo. O reliatyvumo teorija pilna paradoksų. Einšteino genijus iš dalies atsiskleidžia suvokiant, jog iš pradžių, kai jo idėjos dar buvo nepatikrintos paauglio hipotezės, jis neleido šiems tariamiems prieštaravimams užgožti jo sukurtų teorijų. Priešingai, jis rūpestingai jas apmąstė, kol galėjo įrodyti, kad tie prieštaravimai yra tik iš pirmo žvilgsnio ir kad kiekvienu atveju esama teisingo būdo išspręsti paradoksą.
Šiandien Einšteino teoriją mes laikome iš esmės “tikslesne” už Niutono. Tad kodėl Einšteinas šiame sąraše yra žemiau? Pirmiausia dėl to, jog būtent Niutono teorijos padėjo pagrindą šiuolaikiniam mokslui ir technologijai. Didžioji šiuolaikinės technologijos dalis šiandien būtų buvusi tokia pati, jeigu būtų buvęs atliktas tik Niutono, o ne Einšteino darbas.
Yra dar vienas faktorius, turėjęs įtakos Einšteino vietai šiame sąraše. Daugeliu atvejų, atrandant svarbią idėją dalyvauja ne vienas žmogus — taip buvo socializmo istorijoje ar atrandant elektros ir magnetizmo teoriją. Nors Einšteino įnašas į reliatyvumo teorijos atradimą nėra šimtaprocentinis, didžiausią darbą neabejotinai atliko jis. Atrodo, teisinga būtų teigti, jog reliatyvumo teorijos labiau, negu bet kurios kitos tolygios svarbos idėjos, pirmiausia yra vieno, išskirtinio genijaus kūrinys.
Leave a Reply