Adamas Smitas

Adamas Smitas (angl. Adam Smith, 1723 m. birželio 5 d. Kerkoldis, Škotija – 1790 m. liepos 17 d. Edinburgas, Škotija) – škotų ekonomistas ir filosofas, klasikinės politinės ekonomijos pradininkas bei moralės filosofas.

Adamas Smitas, svarbiausia figūra ekonomikos teorijos vystyme, gimė 1723 metais Kerkoldyje, Škotijoje. Jaunystėje studijavo Oksfordo universitete, o 1751 — 1764 buvo filosofijos profesorius Glazgo universitete. Ten dirbdamas, išleido savo pirmąją knygą “Theory of Moral Sentiments” (“Moralinių jausmų teorija”), kuri įtvirtino jo reputaciją intelektualiniuose sluoksniuose. Tačiau visam laikui jis išgarsėjo savo svarbiausiu veikalu “Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrimas”, kuris buvo išleistas 1776 metais. Knyga bematant susilaukė didžiulio pasisekimo, ir likusį savo gyvenimą Smitas džiaugėsi savo nuopelnais. Jis mirė 1790 metais Kerkoldyje. Smitas nebuvo vedęs ir neturėjo vaikų.

Adamas Smitas buvo ne pirmasis žmogus, atsidavęs ekonomikos teorijai, ir daugelis jo gerai žinomų idėjų nėra originalios. Tačiau jis pirmasis sukūrė suprantamą ir sisteminę ekonomikos teoriją, kuri buvo pakankamai teisinga, kad pasitarnautų kaip pagrindas ateities progresui toje srityje. Dėl šios priežasties galima sakyti, jog “Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrimas” yra šiuolaikinių politinės ekonomikos tyrimų pradžia.

Vienas pagrindinių knygos privalumų yra tas, kad ji paneigė daugelį klaidingų praeities koncepcijų. Smitas polemizavo su ankstesne merkantilizmo teorija, kuri akcentavo, jog valstybei svarbu turėti dideles aukso lydinių atsargas. Jo knyga atmetė požiūrį, kad žemė yra pagrindinis vertės šaltinis, ir iškėlė pagrindinę darbo svarbą. Smitas itin akcentavo produkcijos padidėjimą per darbo pasidalijimą ir kritikavo daugelį pasenusių bei despotiškų vyriausybės apribojimų, varžančių industrinį plėtimąsi.

Pagrindinė “Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrimo” idėja yra ta, jog iš pirmo žvilgsnio drastiška laisvoji rinka iš tikrųjų yra save reguliuojantis mechanizmas, automatiškai gaminantis tiek ir tokių gėrybių, kurios labiausiai pageidautinos ir reikalingos bendruomenei. Pavyzdžiui, trūksta kokios nors reikalingos prekės. Savaime suprantama, kad jos kaina kils, ir jos gamintojai turės didesnę naudą. Dėl didelės kainos šią prekę norės gaminti ir kiti gamintojai. Produkcijos augimas panaikins buvusį stygių. Be to, produkcijos augimas ir konkurencija tarp gamintojų sumažins kainą iki “natūralios”, t. y. produkcijos savikainos.

Niekas specialiai nesiekė padėti visuomenei išvengti šio stygiaus; vis dėlto problema išsisprendė. Anot Smito, kiekvienas žmogus “galvoja tik apie savo pelną”, tačiau jam “vadovauja nematoma ranka, pagreitinanti pabaigą, kuri nebuvo jo ketinimų dalis… Siekdamas savo interesų, jis dažnai efektyviau patenkina ir visuomenės interesus, negu iš tiesų norėdamas tai padaryti”. Tačiau “nematoma ranka” negali tinkamai atlikti savo darbo, jeigu bus kliūčių laisvai konkurencijai. Taigi Smitas gynė laisvąją prekybą ir karštai pasisakė prieš didelius tarifus. Jis labai prieštaravo daugelio vyriausybių kišimuisi į verslą ir laisvąją rinką. Toks kišimasis, jo nuomone, beveik visada sumažina ekonomikos efektyvumą ir galiausiai baigiasi kainų pakėlimu. (Ne Smitas išrado “nesikišimo” terminą, tačiau jis daugiau už bet kurį kitą žmogų nuveikė, remdamas šią sąvoką.)

Kai kam susidarė įspūdis, jog Adamas Smitas buvo tik verslo interesų gynėjas, tačiau tai neteisingas požiūris. Jis ne kartą griežtai pasmerkė monopolistinį verslą ir reikalavo jį panaikinti. Savo veikale jis rašė: “To paties verslo žmonės retai susitinka, tačiau jų pokalbis baigiasi sąmokslu prieš visuomenę ar kainų pakėlimu”.

Adamas Smitas taip gerai sudarė ir pristatė savąją ekonominių idėjų sistemą, kad per kelis dešimtmečius buvo užmirštos visos ankstesnės ekonominės filosofijos mokyklos. Visi jų gerieji aspektai buvo įtraukti į Smito sistemą ir sistemingai parodyti trūkumai. Smito sekėjai — tarp jų tokie svarbūs ekonomistai, kaip Tomas Maltusas ir Deividas Rikardas — ištobulino jo sistemą (nepakeisdami jos pagrindų) iki struktūros, kuri šiandien laikoma klasikine ekonomika.

30 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Nors šiuolaikinė ekonomikos teorija papildyta naujomis koncepcijomis bei technikomis, ji yra savaime išaugusi iš klasikinės ekonomikos. Savo veikale Smitas iš dalies numatė Maltuso pažiūras gyventojų pertekliaus klausimu. Tačiau, nors D. Rikardas ir K. Marksas tvirtino, kad visuomenės spaudimas apsaugos nuo algų iškilimo virš pragyvenimo lygio (taip vadinamas “geležinis darbo užmokesčio dėsnis”), Smitas teigė, jog, didėjant produkcijai, didės ir atlyginimai. Praktika parodė, kad Smitas šiuo atžvilgiu buvo teisus, o Rikardas ir Marksas klydo.

Su Smito pažiūrų teisingumu ar jo įtaka vėlesniems teoretikams visiškai nesusijęs jo įtakos įstatymų leidybai ir vyriausybės politikai klausimas. “Tautų prigimties ir priežasčių tyrimas” buvo parašytas labai meistriškai bei aiškiai ir buvo plačiai skaitomas. Smito argumentai prieš vyriausybės intervencijas į verslo bei komercijos reikalus ir už mažus tarifus bei laisvąją prekybą darė didelę įtaką vyriausybinei politikai visą devynioliktą amžių. Jo įtaka tokiai politikai jaučiama dar ir šiandien.

Kadangi nuo Smito laikų ekonomikos teorija stipriai pažengė į priekį ir kai kurios jo idėjos pranoktos, lengva nuvertinti Adamo Smito svarbą. Tačiau jis buvo pagrindinis ekonomikos teorijos, kaip sisteminio mokslo, pradininkas bei įkūrėjas, todėl svarbi figūra žmonijos istorijoje.