Michailas Gorbačiovas

Michailas Gorbačiovas

Michailas Sergejevičius Gorbačiovas (rus. Михаил Сергеевич Горбачёв, g. 1931 m. kovo 2 d.) – priešpaskutinis Sovietų Sąjungos generalinis sekretorius, ėjęs šias pareigas 1985–1991 m., ir paskutinis SSRS vadovas, ėjęs pareigas nuo 1988 m. iki SSRS žlugimo 1991 metais.

Skvarbiausias politinis pastarųjų penkiasdešimties metų įvykis buvo Tarybų Sąjungos suirimas ir komunizmo žlugimas. Šis judėjimas, dešimtmečius grasinęs apimti visą pasaulį, akimirksniu sustojo ir dabar, atrodo, vadinamas “istorijos
šiukšlynu”. Šio staigaus žlugimo centre stovi pagrindinė figūra — Michailas Gorbačiovas, žmogus, kuris 1985 — 1991 m. valdė TSRS.

Gorbačiovas gimė Privolnoe kaime, Stavropolio regione, Pietų Rusijoje. Jo vaikystė sutapo su Josifo Stalino, vieno kruviniausių tironų istorijoje, diktatūros periodu. Michailo senelis Andrejus devynerius metus praleido Stalino koncentracijos stovyklose ir buvo paleistas tik 1941 m., praėjus keliems mėnesiams po to, kai Vokietija užpuolė Rusiją. Pats Michailas buvo per jaunas dalyvauti Antrajame pasauliniame kare, tačiau armijoje tarnavo jo tėvas, karo lauke žuvo
vyresnysis brolis, ir maždaug aštuonis mėnesius Gorbačiovo gimtasis kaimas buvo okupuotas vokiečių.

Visa tai nesutrukdė Gorbačiovo karjerai. Jis puikiai mokėsi mokykloje, penkiolikos metų įstojo į komjaunimą (jaunųjų komunistų sąjungą), po to ketverius metus dirbo kombainininku. 1950 m. įstojo į Maskvos valstybinį universitetą
studijuoti teisę ir baigė jį 1955 m. Ten 1952 m. jis tapo komunistų partijos nariu ir sutiko savo būsimą žmoną Raišą Maksimovną Totorenko. Jie susituokė netrukus po universiteto baigimo ir susilaukė vieno vaiko, Irinos.

Gavęs teisininko laipsnį, Gorbačiovas grįžo į Stavropolį ir ėmė kopti karjeros laiptais. 1970 m. jis tapo Pirmuoju Stavropolio krašto partijos komiteto sekretoriumi, o kitais metais buvo paskirtas komunistų partijos Centro komiteto nariu. 1978 m. jis buvo ypač paaukštintas — persikėlė į Maskvą ir užėmė Centro komiteto Žemės ūkio departamento sekretoriaus postą. 1979 m. Gorbačiovas tapo kandidatu į Politbiurą (kuris tiesiogiai valdė Tarybų Sąjungą), o 1980 m. tapo jo nariu. Visi šie paaukštinimai vyko tuo laikotarpiu, kai TSRS valdė Leonidas Brežnevas (1964 — 1982). Po Brežnevo mirties trumpai valdė Andropovas (1982 — 1984) ir Černenka (1984 — 1985), ir per tuos metus Gorbačiovas tapo svarbiu Politbiuro nariu. 1985 m. gegužės 11 d. mirus Černenkai, Gorbačiovas jau kitą dieną buvo paskirtas pakeisti jį kaip Generalinis Sekretorius. (Politbiuras balsavo slaptai, bet kalbama, jog Gorbačiovas tik per plauką nurungė gana konservatyvią figūrą Viktorą Grišiną. Kokia galėjo būti istorija, jeigu vos du ar trys žmonės būtų balsavę kitaip!)

Priešingai daugeliui tarybinių vadovų, Gorbačiovas, prieš tapdamas partijos lyderiu, daug keliavo (1966 m. po Prancūziją, 1967 m. po Italiją, 1983 m. po Kanadą, 1984 m. po Angliją). Todėl, kai jis buvo išrinktas, daugelis vakariečių tikėjosi, kad Gorbačiovas bus modernesnis ir liberalesnis lyderis nei jo pirmtakai. Kaip tik tai ir įvyko, nors niekas nenumatė jo reformų greičio bei didybės. Kai Gorbačiovas paėmė valdžią, Tarybų Sąjunga skendėjo daugybėje rimtų problemų, ir visos jos buvo susijusios su finansiniu nepritekliumi, kurį sukėlė vyriausybės išlaidos ginklavimosi varžyboms. Tikėdamasis baigti ginklavimosi varžybas, Gorbačiovas nedvejodamas priėmė Amerikos prezidento Ronaldo Reigano pasiūlymą susitikti deryboms. Du lyderiai susitiko keturis kartus: Ženevoje (1985), Reikjavike (1986), Vašingtone (1987) ir Maskvoje (1988). Dramatiškiausias rezultatas buvo ginklavimosi apribojimo sutartis, pasirašyta 1987 m. gruodį. Tai buvo pirmoji sutartis, kuri iš tikrųjų sumažino branduolinių ginklų, kuriuos turėjo dvi šalys, skaičių. O vidutinio nuotolio raketos buvo visiškai panaikintos!

Kitas veiksmas, sumažinęs tarptautinę įtampą, buvo Gorbačiovo sprendimas išvesti tarybinę armiją iš Afganistano. Tarybinė armija įsiveržė į šią šalį 1979 m., Brežnevo valdymo metais, ir iš pradžių patyrė nemažą karinę sėkmę. Tačiau Reiganui nusprendus aprūpinti afganų partizanus Stinger sprogmenimis (kurie stipriai sumažino tarybinių oro pajėgų efektyvumą), sėkmė išblėso, ir tarybiniai kariai įsivėlė į ilgą, nesibaigiantį karą. Pasaulis visada griežtai kritikavo TSRS įsiveržimą į Afganistaną, brangus bei nepopuliarus buvo šis karas. Tačiau Brežnevas, Andropovas ir Černenko (iš pradžių ir Gorbačiovas), bijodami prarasti reputaciją, nenorėjo pasitraukti. Galiausiai Gorbačiovas nusprendė padaryti galą savo praradimams ir 1988 m. pradžioje pasirašė sutartį, numatančią tarybinių jėgų atsitraukimą. (Jis buvo baigtas 1989 m. vasarį.)

Šie užsienio politikos pakitimai buvo labai svarbūs, bet daugiausiai pastangų Gorbačiovas skyrė savo šalies reikalams. Iš pat pradžių jis suprato, kad, norint atstatyti skurdžią tarybinę ekonomiką, reikalinga perestroikos (“pertvarkymo”) programa. Vienas iš šio pertvarkymo aspektų buvo didelis komunistų partijos (kuri anksčiau turėjo absoliučią valdžią tarybinei vyriausybei) sumažinimas, vadovaujant Gorbačiovui. Ekonominiame lygmenyje į pertvarkymą įėjo privataus biznio kai kuriose srityse legalizavimas. Reikia pažymėti, kad Gorbačiovas visada tvirtino esąs lojalus Markso ir Lenino pasekėjas bei karštas socializmo šalininkas. Jo tikslas esą tik reformuoti komunistinę sistemą, kad ji geriau veiktų.

Turbūt didžiausią perversmą padarė glasnost, arba “atvirumo”, politika, kurią Gorbačiovas pradėjo 1986 m. Vienas iš glasnost aspektų buvo didesnis vyriausybės atvirumas savo veiklos bei visuomenę dominančių įvykių atžvilgiu. Kitas aspektas buvo leidimas atskiriems individams ar leidėjams laisvai diskutuoti politiniais klausimais. Laisvas tokių pažiūrų reiškimas prieš kelerius metus būtų vainikuotas kalėjimu (o Stalino eroje net mirties nuosprendžiu!). Tarybiniams žurnalistams tapo įmanoma kritikuoti vyriausybės politiką, komunistų partiją ir net patį Gorbačiovą!

Kitas svarbus žingsnis į TSRS demokratizavimą buvo padarytas 1989 m., kai įvyko visuotiniai naujo tarybinio Parlamento, Liaudies deputatų tarybos, rinkimai. Vakarietiška prasme, tai, žinoma, nebuvo laisvi rinkimai: 90 procentų kandidatų buvo valdančiosios komunistų partijos nariai, ir jokios kitos politinės partijos dalyvauti negalėjo. Tačiau rinkimai buvo vykdomi slaptu balsavimu; buvo galima pasirinkti kandidatus; sąžiningai buvo skaičiuojami balsai. Tai neabejojamai buvo artimiausias laisviems rinkimams renginys nuo tada, kai 1917 m. komunistai paėmė valdžią.

Nepaisant įspūdingų reformų TSRS, niekas nesitikėjo kataklizminių permainų, kurios įvyko Rytų Europoje 1989 — 1990 m. Visą tą regioną Antrojo pasaulinio karo išvakarėse okupavo rusų armija, ir 1940 m. Tarybų Sąjungai pavaldūs komunistiniai režimai įsitvirtino šešiose šalyse: Bulgarijoje, Rumunijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje ir Rytų Vokietijoje. Šie režimai iš esmės buvo nepopuliarūs, tačiau jų vadovai, suvaržyti slaptosios policijos ir armijos, tempė jungą daugiau kaip keturiasdešimt metų. Net įsiplieskus liaudies sukilimui ir nuvertus vieną komunistinių tironų (kaip 1956 m. įvyko Vengrijoje) tarybiniai kariai greitai vėl atstatydavo komunistų valdžią. Nors 1989 m. birželio rinkimai Lenkijoje parodė, kaip menkai šio regiono gyventojai remia komunistinį režimą, dar 1989 m. rugsėjo pabaigoje atrodė, jog komunistų — ir rusų — valdžia Rytų Europoje saugi. Tačiau metų pabaigoje visa sistema žlugo kaip kortų namelis uragane.

Problemos prasidėjo Rytų Vokietijoje. Nuo garsiosios Berlyno sienos pastatymo 1961 m. daugelis vokiečių troško pabėgti į Vakarus, ir daugeliui kelią į laisvę pastodavo siena. Aibę metų siena liūdnai simbolizavo, kad Rytų Vokietija — o iš tikrųjų ir visi komunistiniai režimai — yra ne kas kita, kaip didžiulės koncentracijos stovyklos. Negalėjo Rytų vokiečiai išvykti į Vakarus ir pro kitur, nes jų vyriausybė visą pasienį buvo apsaugojusi spygliuotų vielų tvoromis, signalizacijomis, ginkluotais patruliais bei minų laukais. Tačiau 1988 — 1989 m. daugeliui Rytų vokiečių pavyko pabėgti netiesioginiu keliu. Iš pradžių jie vykdavo į kitą Rytų Europos šalį (tai buvo leidžiama), po to į Vakarus.

1989 m. spalį Erikas Honekeris — daug metų Rytų Vokietiją valdęs uolus komunistas — pabandė užkirsti šį alternatyvų pabėgimo kelią. Po kelių dienų Rytų Berlyne prasidėjo didelės demonstracijos, protestuojančios prieš šį Honekerio poelgį. Tos krizės metu Berlyne lankėsi Gorbačiovas, kuris paragino Honekerį nedelsiant daryti reformas, perspėjo nemalšinti demonstracijos jėga ir leido suprasti, jog tarybiniai kariai (tuo metu Rytų Vokietijoje jų buvo 380000) nepuls šios šalies gyventojų.

Gorbačiovo pastabos užbėgo už akių kruviniems Rytų Vokietijos policijos ir armijos veiksmams bei padrąsino protestuotojus. Per kelias dienas masinės viešos demonstracijos apėmė ir kitus Rytų Vokietijos miestus. Po dviejų savaičių Honekeris buvo priverstas atsistatydinti. Kadangi jį pakeitęs Egonas Krenzas taip pat buvo komunistas ir sienos vis dar buvo uždarytos, masinės demonstracijos tęsėsi. Pagaliau lapkričio 9 d. Krenzas paskelbė, kad Berlyno siena bus atidaryta, ir Rytų vokiečiai galės laisvai važiuoti į Vakarus!

Mažai permainų yra sukėlusios tokį džiaugsmą ir mažai turėjo tokių greitų bei esminių pasekmių. Per kelias dienas milijonai Rytų vokiečių susirinko prie sienos, kad savo akimis pamatytų, koks iš tikrųjų gyvenimas Vakaruose. Tai, ką jie pamatė, juos įtikino, kad keturiasdešimt ketverių metų komunistų valdymas atėmė iš jų ir laisvę, ir galimybę klestėti. Berlyno sienos atidarymas patvirtino filosofinę mintį, jog iš tikrųjų svarbu ne patys faktai, o tai, kaip žmonės juos mato. Pirmomis keliomis dienomis po Krenzo paskelbimo siena fiziškai vis dar buvo nepaliesta, ir Rytų Vokietijos vyriausybė bet kuriuo metu galėjo ją uždaryti. Tačiau žmonės elgėsi taip, tarsi siena būtų atsidariusi visiems laikams; kadangi visi taip reagavo, efektas buvo toks, tarsi siena iš tikrųjų būtų buvusi panaikinta fiziškai! Visoje Rytų Europoje žmonės į Berlyno sienos sunaikinimą žiūrėjo taip, kaip prancūzai prieš du šimtmečius į Bastilijos griuvimą: tai rodė, jog tironai praranda savo valdžią. Žmonės sukilo prieš savo valdovus ir nuvertė taip ilgai gyvavusius komunistinius režimus.

Bulgarijoje 1989 m. lapkričio 10 d. buvo staigiai priverstas atsistatydinti Todoras Živkovas, geležine ranka valdęs šią šalį trisdešimt penkerius metus. Po savaitės masinės demonstracijos prasidėjo Čekoslovakijos sostinėje Prahoje. Iki gruodžio 10 d. tai lėmė prezidento Gustavo Husako ir komunistų partijos likučių atsistatydinimą. Husaką greitai pakeitė prezidentas Vaclovas Havelas, kelis mėnesius praleidęs kalėjime kaip politinis kalinys! Dar greitesnės permainos vyko Vengrijoje. Ten 1989 m. spalį vyriausybė buvo legalizavusi opozicines partijas. Šios partijos laisvuose rinkimuose lapkričio 26 d. galutinai sutriuškino komunistus, kurie be kraujo praliejimo atidavė valdžią.

Greitai klostėsi įvykiai ir Lenkijoje, kur metų pabaigoje pergalingi antikomunistai nusprendė visiškai panaikinti socializmą ir nuo 1990 m. sausio 1 d. kurti toli siekiančią laisvosios rinkos ekonomiką. Egonas Krenzas Rytų Vokietijoje turbūt tikėjosi, kad iki sienos atidarymo jis sutelks opoziciją ir padarys galą protestams. Tačiau to neįvyko. Protestai tęsėsi, ir 1989 m. gruodžio 3 d. Krenzas atsistatydino. Po keturių dienų vyriausybė sutiko surengti laisvus rinkimus (kuriuose komunistai, žinoma, patyrė pralaimėjimą).

Paskutinė išsivadavo Rumunija, kur diktatorius Nikolajus Čeušesku buvo pasiryžęs neatiduoti valdžios. Kai gruodžio 15 d. prieš jį įvyko demonstracijos Timisoaroje, jis įsakė armijai šaudyti į minias. Tačiau įtūžusi visuomenė buvo nesulaikoma. Demonstracijos tęsėsi ir greitai apėmė kitus miestus. Gruodžio 25 d. Čeušesku buvo nuverstas, suimtas ir nužudytas. Taip žlugo paskutinė komunistų dominija Rytų Europoje.

Šie įvykiai — jau patys savaime monumentalūs — greitai lėmė: (1) tarybinės armijos išvedimą iš Čekoslovakijos ir Vengrijos; (2) tikrus rinkimus ką tik išsilaisvinusiose valstybėse; (3) marksizmo atsisakymą keliose kitose Tarybų Sąjungai pavaldžiose šalyse (pavyzdžiui, Mongolijoje ir Etiopijoje); (4) Vokietijos susijungimą (baigtą 1990 spalį). Dar svarbesnis už šias permainas buvo greitas nacionalinių judėjimų augimas pačioje TSRS. Nepaisant tokio pavadinimo, Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga niekada nebuvo savanoriška sąjunga. Tai buvo kažkas panašaus į seną, carų valdytą Rusijos imperiją: užkariavimu sujungtos tautos. (Vakariečiai šią carinę imperiją vadino “tautų kalėjimu”.) Daugelis šių žmonių visą laiką troško nepriklausomybės, kaip troško laisvės senųjų Anglijos, Prancūzijos bei Olandijos imperijų gyventojai. Esant geležinei Stalino ar mažiau brutaliai, bet vis tokiai pat tvirtai jo sekėjų valdžiai, šį ilgesį išreikšti buvo neįmanoma. Tačiau Gorbačiovo glasnost sąlygomis šie nacionaliniai troškimai galėjo būti paminėti, ir netrukus kilo organizuoti judėjimai. Neramumai kilo Estijoje, Latvijoje, Moldavijoje ir keliose kitose tarybinėse respublikose, bet pirmiausia lūžis prasidėjo mažytėje Lietuvoje.

1990 m. kovo 11 d. po bendrų rinkimų, kuriuose svarbiausias buvo atsiskyrimo klausimas, Lietuvos Parlamentas vieningai paskelbė visišką šalies nepriklausomybę nuo TSRS. Teoriškai lietuviai pasinaudojo savo teise: tarybinė konstitucija dešimtmečiais numatė respublikoms galimybę išeiti iš TSRS. Tačiau iki Gorbačiovo visi suprato, kad bet koks bandymas pasinaudoti šia teise bus tvirtai užgniaužtas, o bandžiusiojo lauks liūdnos pasekmės. Gorbačiovo reakcija buvo įdomi. Jis nedelsiant paskelbė Lietuvos poelgį nelegaliu, pagrasino žiauriomis priemonėmis, jeigu jis nebus atšauktas, paskelbė ekonominę blokadą ir įsakė surengti Lietuvos sostinėje tarybinės armijos paradą, demonstruojant karinę jėgą. Tačiau iš tikrųjų jis nesutriuškino tolimos provincijos tiesiogine karine jėga — jis nei šaudė Lietuvos lyderių, nei įkalino (kaip tikriausiai būtų pasielgęs Stalinas).

Lietuva — maža šalis ir Tarybų Sąjungai nėra svarbi nei ekonominiu, nei kariniu požiūriu. Tačiau lietuvių parodytas pavyzdys buvo labai įkvepiantis. Kai Lietuvai greitai pavyko atsiskirti, vilties ir drąsos įgavo ir kitų tarybinių respublikų nacionalistai. Po dviejų mėnesių nepriklausomybės nuo TSRS deklaraciją paskelbė Latvijos parlamentas. 1990 m. birželio 12 d. “suverenitetą” — ne visiškai nepriklausomybės deklaraciją, bet arti to — paskelbė Rusijos TSR (didžiausia Tarybų Sąjungos respublika). Iki metų pabaigos nepriklausomybės ar suvereniteto deklaracijos buvo paskelbtos visose penkiolikoje tarybinių respublikų.

Savaime suprantama, kad šie dideli pasikeitimai, kuriuos lėmė Gorbačiovo veiksmai (ar kritiškais atvejais neveiklumas) sukėlė daugelio senosios pakraipos komunistų partijos ir tarybinės armijos lyderių nepasitenkinimą. 1991 m. rugpjūtį kai kurie iš jų įvykdė valstybinį perversmą. Gorbačiovas buvo suimtas, ir atrodė, jog perversmo iniciatoriams pavyks atšaukti daugelį jo reformų. Tačiau aibė žymių Tarybų Sąjungos lyderių — ypač Rusijos Respublikos vadovas Borisas Jelcinas — bei Rusijos gyventojai pasipriešino perversmui, ir jis po kelių dienų žlugo.

Po nepavykusio perversmo, įvykiai klostėsi nepaprastai greitai. Komunistų partija buvo nedelsiant nuversta nuo valdžios, jos veikla uždrausta, nuosavybė perimta. Iki metų pabaigos Tarybų Sąjunga visiškai iširo. Tuos lyderius, kurie norėjo tik reformuoti komunistinę sistemą, greitai nustūmė tie, kurie, kaip Jelcinas, norėjo ją visiškai panaikinti. Pats Gorbačiovas 1991 gruodį atsistatydino. Kyla klausimas: kiek Gorbačiovas asmeniškai atsakingas dėl permainų, kurios įvyko jam valdant?

Jam vadovaujant, TSRS buvo atliktos įvairios ekonominės reformos. Tačiau šiuo atžvilgiu jis nusipelnė nedaug. Šias reformas jis buvo priverstas padaryti dėl akivaizdžių tarybinės sistemos nesėkmių, ir jos buvo pernelyg mažos bei pavėluotos. Blogas tarybinės ekonomikos funkcionavimas iš esmės ir lėmė galutinį Gorbačiovo žlugimą. Antra vertus, Gorbačiovas suvaidino svarbų vaidmenį, išlaisvinant Rytų Europą. Iš tarybų valdžios išsilaisvino šešios šalys, ir ši permaina turbūt neatšaukiama. Reformų siekius Rytų Europoje stimuliavo pačios Rusijos liberalizacija ir sustiprino Gorbačiovo pakartotini teiginiai, kad jis norįs, jog Rytų Europos šalys eitų savo keliu. Be to, esminiu momentu — 1989 m. spalį, kai Rytų Vokietijoje prasidėjo demonstracijos — Gorbačiovas įsikišo asmeniškai. Panašiomis aplinkybėmis, ankstesni tarybiniai vadovai pakviesdavo armiją ar imdavosi bet kokių žiaurių priemonių, kurių reikėjo nuslopinti sukilimams. O Gorbačiovas 1989 m. spalį įtikino Honekerį nemalšinti demonstracijos jėga. Gorbačiovo sprendimas nepanaudoti karinės jėgos sukilimo Lietuvoje malšinimui greitai paskatino kitų tarybinių respublikų atsiskyrimą.

Svarbi Gorbačiovo įtaka ir ginklavimosi apribojimui bei šaltojo karo pabaigimui. Daugelis žmonių mano, jog labiausiai šioje srityje nusipelnė Ronaldas Reiganas. Pirma, demonstruodamas, kad Jungtinės Valstijos daug geriau už Tarybų Sąjungą geba pakelti finansinę ginklavimosi naštą, jis esą atliko svarbų vaidmenį, įtikindamas tarybinius vadovus baigti šaltąjį karą. Be to, kadangi sutartį turi sudaryti dvi pusės, esą nuopelnas dėl ginklavimosi apribojimo turi būti dalijamas tarp Gorbačiovo ir Reigano bent jau po lygiai.

Toks požiūris būtų teisingas, jeigu šaltasis karas būtų buvęs vienoda Jungtinių Valstijų ir Tarybų Sąjungos kaltė. Šaltąjį karą sukėlė karinis Stalino bei jo šalininkų plėtimasis, ir Amerikos reakcija iš esmės buvo gynybinė. Kol tarybiniai vadovai laikėsi savo svajonės paskleisti komunizmą visame pasaulyje, Vakarai neturėjo kitos išeities. Kai atsirado tarybinis vadovas, kuris panoro atsisakyti to tikslo, atrodo, niekada nesibaigsiantis šaltasis karas greitai liovėsi. Dar daugiau Gorbačiovas nusipelnė dėl politinių pasikeitimų, kuriuos jis sukėlė pačioje Tarybų Sąjungoje. Komunistų partijos valdžios silpnėjimas, glasnost augimas, spaudos ir žodžio laisvės pažanga, bendras šalies demokratizavimas: jei ne Gorbačiovas, nė vienas šių reiškinių nebūtų taip pasistūmėjęs į priekį. Glasnost buvo Gorbačiovo idėja, kurią jis rėmė, nepaisant didelės opozicijos. Glasnost turbūt labiau už bet kurį kitą faktorių lėmė galutinį tarybinės sistemos žlugimą. Tai, kad šis didžiulis lūžis įvyko be didelio smurto (bent jau kol kas), nemaža dalimi susiję su Gorbačiovo politika.

95 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Buvo paminėta, kad svarbiausi Gorbačiovo veiksmų rezultatai (kaip Vokietijos susijungimas, Tarybų Sąjungos iširimas ir komunizmo žlugimas) niekada nebuvo jo numatyti. Nors tai galbūt tiesa, Gorbačiovo svarba nesumažėja. Politinio lyderio — ar kieno kito — įtaką lemia jo veiksmai, o ne ketinimai. Žinoma, prie marksizmo sutriuškinimo prisidėjo daug kitų žmonių (kai kurie jų karšti antikomunistai): ekskomunistai A. Kestleris ir V. Čembersas, kurie skelbė Vakarams tikrąją komunistinės sistemos prigimtį; tarybiniai disidentai A. Sacharovas ir A. Solženycinas, kurie rizikavo gyvybe, kalbėdami tiesą Rusijoje; partizanai ir sukilėliai Afganistane, Angoloje ir Nikaragvoje, kurie drąsiai kovojo, kad komunistinės vyriausybės neįsitvirtintų tose šalyse; Jungtinių Valstijų politiniai lyderiai, kaip H. Trumanas ir R. Reiganas, kurie panaudojo Amerikos karinius, finansinius išteklius bei Amerikos laisvės ir klestėjimo pavyzdį, kad būtų atsispirta komunizmo plitimui ir jis būtų galutinai sutriuškintas.

Vis dėlto, nepaisant šių (ir daugelio kitų) žmonių pastangų, kai 1985 m. Gorbačiovas paėmė valdžią, niekas nesitikėjo, kad komunistinės imperijos žlugimas jau taip arti. Iš tiesų, jeigu 1985 m. į valdžią TSRS būtų buvę išrinkti Leninas ar Stalinas, represinė vyriausybė turbūt vis dar gyvuotų, ir šaltasis karas tęstųsi.

Tačiau 1985 m. vadovauti Tarybų Sąjungai buvo išrinktas ne Stalinas, o Michailas Gorbačiovas. Nors jis niekada neketino išardyti Tarybų Sąjungos ir nuo pat jos susikūrimo ją valdžiusios komunistų partijos, jo vykdyta politika lėmė būtent tai. Nepaisant jo ketinimų, jis visiškai pakeitė pasaulį.