Zaratustra

Zaratustra

Zaratustra (apie 628 m. pr. m. e. – apie 551 m. pr. m. e.) – Persijos pranašas ir zoroastrizmo religijos pradininkas.

Irano pranašas Zaratustra buvo zoroastrizmo, daugiau kaip 2500 metų gyvavusios ir vis dar šiandien turinčios šalininkų religijos, įkūrėjas. Be to, jis buvo “Gathas”, seniausios Avestos dalies, šventojo zoroastrizmo rašto, autorius.

Biografiniai duomenys apie Zaratustrą pavieniai, bet atrodo, kad jis gimė apie 628 m. pr. Kr. dabartiniame Šiaurės Irane. Apie jo gyvenimo pradžią beveik nieko nežinoma. Suaugęs jis skelbė savo sukurtą naująją religiją. Iš pradžių jis sutiko pasipriešinimą; tačiau kai jam buvo apie keturiasdešimt metų. jam pavyko atversti į savo religiją Šiaurės Rytų Irano valdovą Vištaspą. Šis karalius tapo jo draugu ir gynėju. Pagal Irano tradiciją, Zaratustra gyveno septyniasdešimt septynerius metus; taigi jis mirė apie 551 m. pr. Kr.

Zoroastrizmo teologija yra įdomus monoteizmo ir dualizmo mišinys. Pagal Zaratustrą, yra tik vienas tikras dievas, kurį jis vadina Ahūra Mazda. Ahūra Mazda (“Išmintingasis Viešpats”) skatina būti teisiems ir teisingiems. Tačiau zoroastriečiai tiki ir piktosios dvasios, Angros Mainjaus, egzistavimu. Realiajame pasaulyje esą vyksta nuolatinė kova tarp Ahūros Mazdos ir Angros Mainjaus. Kiekvienas žmogus gali pasirinkti i kieno pusę stos. Zoroastriečiai tiki, kad ilgainiui laimės Ahūra Mazda. Be to, į jų teologiją įeina stiprus tikėjimas pomirtiniu gyvenimu.

Etiniu atžvilgiu, zoroastrizmas akcentuoja teisumo ir teisingumo svarbą. Atmetamas ir asketizmas, ir celibatas. Zoroastriečiai praktikuoja įvairius religinius ritualus; į kai kuriuos iš jų įeina ugnies garbinimas — jų šventykloje visuomet dega šventoji ugnis. Tačiau labiausiai išsiskiria mirusiųjų laidojimas — jie ne sudeginami ir ne užkasami, o pririšami medžiuose sulesti grifams (šie paukščiai paprastai per kelias valandas palieka plikus kaulus).

Nors zoroastrizmas turi įvairių bendrų elementų su senesnėmis Irano religijomis, Zaratustrai gyvam esant, jis, atrodo, labai nepaplito. Šis regionas šešto amžiaus pr. Kr. viduryje — maždaug tuo metu, kai mirė Zaratustra — buvo Kiro Didžiojo inkorporuotas į Persijos imperiją. Per tolimesnius du šimtmečius šią religiją perėmė Persijos karaliai, ir ji gerokai paplito. Po to, kai ketvirto amžiaus pr. Kr. pabaigoje Persijos imperiją užkariavo Aleksandras Didysis, zoroastrizmo įtaka stipriai susilpnėjo. Tačiau ilgainiui persai atgavo politinę nepriklausomybę, sumažėjo helenistinės įtakos, ir zoroastrizmas vėl atgijo. Sasanidų dinastijos metu (apie 226 — 651 m. po Kr.) zoroastrizmas tapo valstybine Persijos religija.

Po arabų užkariavimo septintame amžiuje po Kr. didžioji Persijos gyventojų dalis pamažu atsivertė į islamą (kai kuriais atvejais per prievartą, nors apskritai musulmonai toleravo ankstesnę religiją). Maždaug dešimtame amžiuje kai kurie likę zoroastriečiai pabėgo iš Persijos į Hormuzą, salą Persijos įlankoje. Iš ten jie ar jų palikuonys nukeliavo į Indiją, kur įkūrė nedidelę koloniją. Indai su jais dėl jų persiškos kilmės elgėsi kaip su persais. Šiandien Indijoje yra daugiau kaip šimtas tūkstančių persų, daugiausiai gyvenančių prie Bombėjaus, kur jie turi gana klestinčią bendruomenę. Irane zoroastrizmas niekada nebuvo užgesęs; bet dabar toje šalyje yra tik apie dvidešimt tūkstančių šios religijos šalininkų.

93 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Šiandien zoroastriečių pasaulyje mažiau, negu mormonų ar krikščionių mokslininkų. Tačiau mormonų ir krikščionių mokslai palyginti neseni, todėl per istoriją bendras Zaratustros šalininkų skaičius buvo daug didesnis. Tai pagrindinė priežastis, dėl kurios Zaratustra įtrauktas į šį sąrašą. Be to, zoroastrizmo teologija veikė judaizmą ir krikščionybę. Dar didesnė zoroastrizmo įtaka buvo Manio įkurtai religijai manicheizmui, kuri rėmėsi Zaratustros idėja apie gėrio ir blogio kovą ir išplėtė ją iki sudėtingos teologijos. Kurį laiką šis naujasis tikėjimas buvo svarbi pasaulio religija, nors paskui visam laikui mirė.

Zoroastrizmas, žinoma, nors viena seniausių, visada buvo iš esmės vietinė religija. Todėl savo svarba ji negali prilygti tokioms religijoms, kaip krikščionybė, budizmas ir islamas.