Josifas Stalinas

Josifas Stalinas (tikroji pavardė Džiugašvilis, 1879 m. gruodžio 21 d. Goryje, Gruzijoje – 1953 m. kovo 5 d. Maskvoje; rus. Иосиф Виссарионович Джугашвили-Сталин) – Tarybų Sąjungos politinis veikėjas, komunistų partijos lyderis.

Stalinas, kurio tikrasis vardas Josifas Visarionovičius Džiugašvilis, daug metų buvo Tarybų Sąjungos diktatorius. Jis gimė 1879 metais Gori mieste, Gruzijoje, Kaukaze. Jo gimtoji kalba buvo gruzinų. Rusų kalbą jis išmoko vėliau ir
visada kalbėjo su stipriu gruzinišku akcentu.

Stalinas augo skurde. Jo tėvas, be saiko gėręs ir negailestingai mušęs sūnų batsiuvys, mirė, kai Josifui buvo vienuolika metų. Vaikystėje Josifas lankė Gori bažnyčios mokyklą, o paauglystėje mokėsi Tifliso teologijos seminarijoje. Tačiau 1899 m. už šventvagiškų idėjų propagavimą buvo išmestas. Jis prisijungė prie pogrindinio marksistinio judėjimo, o 1903 m. skilus partijai, stojo į bolševikų pusę. Iki 1917 m. jis buvo aktyvus partijos narys, mažiausiai šešis kartus areštuotas. (Kadangi jam skirtos bausmės buvo gana lengvos, ir dažnai jam pavykdavo jų išvengti, gali būti, kad jis kurį laiką dirbo dvigubu agentu.) Būtent šiuo periodu jis pasirinko pseudonimą “Stalinas” (plieninis žmogus).

1917 m. komunistinėje revoliucijoje Stalinas neturėjo pagrindinio vaidmens. Tačiau kitus dvejus metus jis buvo labai aktyvus ir 1922 m. tapo komunistų partijos generaliniu sekretoriumi. Šis postas leido jam stipriai veikti partijos valdymą ir lėmė jo sėkmę kovojant dėl valdžios po Lenino mirties.

Aišku, jog Leninas norėjo, kad jo įpėdinis būtų L. Trockis. Savo politiniame testamente Leninas teigė, jog Stalinas pernelyg žiaurus ir turi būti pašalintas iš generalinio sekretoriaus posto. Tačiau po Lenino mirties 1924 m. pradžioje
Stalinui pavyko Lenino testamentą nuslėpti. Be to, Stalinui pavyko sujungti jėgas su L. Kamenevu ir G. Zinovjevu, dviem svarbiais Politbiuro nariais, bei suformuoti “troiką”, arba triumviratą. Kartu jiems pavyko susidoroti su Trockiu bei jo pasekėjais. Po to Stalinas, politinių intrigų genijus, atsigręžė prieš Zinovjevą ir Kamenevą. Sutriuškino ir juos. Susidorojęs su “kairiojo sparno opozicija” (t. y. Trockiu, Kamenevu, Zinovjevu ir jų sekėjais), Stalinas perėmė kai kuriuos jų politikos elementus. Netrukus jis atsigręžė prieš kairiojo komunistų partijos flango lyderius — savo buvusius sąjungininkus — ir juos taip pat sutriuškino.

Iki 1930 m. jis tapo vieninteliu Tarybų Sąjungos diktatoriumi. Turėdamas tokią valdžią, nuo 1934 m. Stalinas pradėjo drastiškus politinius “valymus”. Jie prasidėjo 1934 m. gruodžio 1 d. S. Kirovo, aukšto komunistų pareigūno bei vieno iš Stalino patarėjų, nužudymu. Tačiau gali būti, jog pats Stalinas įsakė nužudyti Kirovą — iš dalies, kad norėjo juo atsikratyti, bet labiausiai dėl to, kad turėtų pretekstą pradėti politinius “valymus”.

Per kitus kelerius metus daugelis žmonių, kurie per 1917 m. revoliuciją ir Leninui valdant vadovavo komunistų partijai, buvo apkaltinti Stalino išdavimu ir nužudyti. Daugelis jų atvirai prisipažino dideliuose viešuose teismuose. 1938 m. ankstesniems valymams vadovavęs H. Jagoda pats stojo prieš teismą, prisipažino išdavyste ir buvo žiauriai nužudytas. Jį pakeitęs N. Ježovas po kurio laiko taip pat buvo nužudytas.

Ketvirtojo dešimtmečio viduryje valymai apėmė komunistų partiją bei tarybinės armijos pajėgas. Jie buvo nukreipti ne tiek prieš antikomunistus ar kontrrevoliucionierius (su daugeliu iš jų buvo susidorota, valdant Leninui), kiek prieš pačius komunistus. Stalinui daug labiau negu caro policijai sekėsi žudyti komunistus. Pavyzdžiui, 1934 m. iš partijos kongrese Centrinio komiteto išrinktų narių daugiau kaip du trečdaliai buvo išžudyti per tolimesnius “valymus”. Tai rodo, kad svarbiausias Stalino tikslas buvo neleisti atsirasti šalyje jokiai savarankiškai valdžiai.

Stalino žiaurus slaptosios policijos panaudojimas, areštų ir egzekucijų programa, ilgalaikis uždarymas kalėjimuose ar darbo stovyklose kiekvieno, bent kiek kritikavusio jo valdymą, privertė visuomenę paklusti. Iki ketvirtojo dešimtmečio pabaigos jam pavyko sukurti turbūt totalitariškiausią šio amžiaus diktatūrą su vyriausybe, kuri kišasi į visas gyvenimo sritis ir nepalieka jokių pilietinių laisvių. Iš ekonominių Stalino vykdytų permainų, minėtina prievartinė žemės ūkio kolektyvizacija. Ši politika valstiečiams buvo nepriimtina, ir daugelis jai priešinosi. Tačiau ketvirtojo dešimtmečio pradžioje milijonai valstiečių buvo arba išžudyti, arba numarinti badu, ir galiausiai jo politika nugalėjo.

Kitas Stalino manevras buvo staigi Tarybų Sąjungos industrializacija. Iš dalies tai buvo pasiekta, imituojant kitų šalių “penkmečio planus”. Nepaisant daugelio trūkumų, Stalino sukurta industrializacijos programa ilgainiui buvo sėkmingai įvykdyta. Nors daug praradusi per Antrąjį pasaulinį karą, Tarybų Sąjunga po karo buvo antra pagal dydį pasaulyje industrinė valstybė. Antra vertus, per ilgą laiką Stalino įvykdytos pramonės ir žemės ūkio reformos padarė daug žalos Tarybų Sąjungos ekonomikai.

1939 m. rugpjūtį Hitleris ir Stalinas pasirašė garsiąją nepuolimo sutartį. Po dviejų savaičių Hitleris įsiveržė į Lenkiją iš Vakarų, o dar po kelių savaičių Tarybų Sąjunga įsiveržė į Lenkiją iš Rytų ir pusę šalies užkariavo. Vėliau tais pačiais metais Tarybų Sąjunga ginkluota invazija pagrasino trims nepriklausomoms valstybėms — Latvijai, Lietuvai ir Estijai. Visos trys pasidavė be kovos ir buvo prijungtos prie TSRS. Panašiai buvo aneksuota ir dalis Rumunijos. Suomija pasipriešino grasinimams, tačiau įsiveržusi tarybinė armija užėmė suomių teritoriją. Ši agresija buvo pateisinama tuo, jog Tarybų Sąjungai reikalinga teritorija, kad atsilaikytų prieš galimą nacistinės Vokietijos antpuolį. Karas baigėsi, ir Vokietija buvo sutriuškinta, tačiau Stalinas nė nemanė atsisakyti okupuotų teritorijų.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Tarybų Sąjunga buvo okupavusi didesnę Rytų Europos dalį, ir Stalinas pasinaudojo galimybe įtvirtinti jam pavaldžias komunistines vyriausybes visame regione. Marksistinė vyriausybė atsirado ir Jugoslavijoje; tačiau kadangi toje šalyje Rusijos armijos nebuvo, Jugoslavija netapo Rusijos pavaldine. Kad kitos šalys rytų Europoje nepasektų Jugoslavija, Stalinas įsakė vykdyti valymus ir jose. Būtent tada, tuoj po karo, prasidėjo Šaltasis karas. Nors kai kas dėl jo bando kaltinti Vakarų vadovus, gana aišku, jog pagrindinė Šaltojo karo priežastis buvo ekspansinė Stalino politika bei jo troškimas, kad komunistinė sistema bei tarybų valdžia paplistų visame pasaulyje.

1953 m. sausį tarybų valdžia paskelbė, jog areštuota grupė gydytojų, dėl kurių kaltės esą mirė aukšti tarybų pareigūnai. Atrodė, kad Stalinas planuoja dar vieną valymą. Tačiau 1953 m. kovo 5 d. septyniasdešimt trejų metų diktatorius mirė Maskvoje. Jo kūnas buvo balzamuotas ir paguldytas garbingoje vietoje prie Lenino kūno mauzoliejuje, Raudonojoje Aikštėje. Tačiau vėliau Stalino reputacija stipriai krito, ir šiandien jo kitados valdytose žemėse jis visuotinai laikomas tironu.

Stalino šeimyninis gyvenimas buvo labai nesėkmingas. 1904 m. jis vedė, bet po trejų metų jo žmona mirė nuo tuberkuliozės. Jų vienintelis vaikas — Jakovas, Antrojo pasaulinio karo metais pateko į vokiečių nelaisvę. Vokiečiai siūlė jį apkeisti, bet Stalinas atmetė pasiūlymą, ir Jakovas mirė vokiečių koncentracijos stovykloje. 1919 m. Stalinas vedė antrą kartą. Jo antroji žmona mirė 1932 m. — pasakojama, jog nusižudė, bet sklinda gandai, kad Stalinas arba pats ją nužudė, arba privertė nusižudyti. Jie turėjo du vaikus. Sūnus, tarybinių oro pajėgų karininkas, tapo alkoholiku ir 1962 m. mirė. Stalino duktė, Svetlana, pabėgo iš Tarybų Sąjungos ir 1967 m. atvyko į Jungtines Valstijas.

Ryškiausias Stalino asmenybės bruožas — tai begalinis žiaurumas. Atrodo, jis neturėjo jokių sentimentų ar gailesčio. Be to, buvo labai įtarus žmogus, linkstantis į paranoją. Antra vertus, jis didžiai talentingas: atkaklus, energingas, įžvalgus ir nepaprastai protingas. Maždaug ketvirtį šimtmečio išbuvęs Tarybų Sąjungos diktatorium, Stalinas stipriai paveikė daugelio žmonių gyvenimus. Jeigu diktatoriaus įtaka savo kartai yra proporcinga jo valdomų žmonių skaičiui, valdžios mastui bei laikui, kurį išsilaiko valdžioje, tada Stalinas turbūt žymiausias diktatorius istorijoje. Per savo gyvenimą Stalinas nužudė, išsiuntė į priverstinio darbo stovyklas ar numarino badu milijonus žmonių. (Tiksliai nežinoma, kiek žuvo žmonių dėl įvairiausių jo valymų, bet tikriausiai apie 30 milijonų.)

66 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Taigi trumpalaikė Stalino įtaka neabejotinai milžiniška. Tačiau kaip ir jo amžininko Adolfo Hitlerio (su kuriuo jis varžėsi) atveju, neaišku, kokia bus jo ilgalaikė įtaka.

Per savo gyvenimą Stalinas išplėtė Tarybų Sąjungos teritoriją, sukūrė pavaldžią imperiją Rytų Europoje bei sustiprino TSRS įtaką visame žemės rutulyje. Bet per pastaruosius kelerius metus galinga Tarybų imperija Rytų Europoje žlugo, o pati Tarybų Sąjunga suiro į penkiolika nepriklausomų respublikų. Stalinui gyvam esant, TSRS aktyviai veikė milicija. Tačiau po jo mirties slaptosios milicijos pamažu buvo atsisakyta. Šiandien rusai džiaugiasi didesne individualia laisve, negu bet kuriuo metu šalies istorijoje.

Stalino ekonomikos programą suformavo Markso ir Lenino idėjos. Nors Marksas siūlė tokią politiką, o Leninas pradėjo ją įgyvendinti, būtent Stalinui pavyko beveik visoje Tarybų Sąjungoje panaikinti privatų ūkininkavimą bei privačias verslo įmones. Tačiau tokia politika pasirodė nuostolinga, ir dabar jos visiškai atsisakyta.

Nepaisant to, mano nuomone, Stalino įtaka įvertinama nepakankamai. Josifas Stalinas buvo ne tik dėl valdžios pamišęs diktatorius, kuris valdė didelę šalį dvidešimt penkerius metus. Pradėjęs šaltąjį karą, jis dominavo viso pasaulio istorijoje daug metų po savo mirties. Joks karas istorijoje — net Antrasis pasaulinis — neturėjo tokio globalinio efekto, kaip Šaltasis karas. Jis veikė ne tik TSRS ir JAV: į diplomatinę bei ekonominę kovą įsijungė visos šalys, o daugelyje pasaulio dalių vyko ir ginkluoti susirėmimai. Dviejų galingų valstybių ginklavimosi varžybos — kurios, nors didžiausios ir brangiausios, buvo tik vienas kovos aspektas — kainavo daug trilijonų dolerių. Maža to, daugelį metų visas pasaulis gyveno nuolatiniame branduolinio karo, kuris galėjo sunaikinti visą civilizaciją, pavojuje.

Šaltasis karas buvo visų nekenčiamas, ir daug žmonių karštai troško, kad jis baigtųsi. Tačiau net po savo mirties Stalinas dar kelis dešimtmečius turėjo didesnę valdžią ir darė didesnę įtaką pasauliui, negu bet kuri gyva politinė figūra. Apie jį turbūt labiau, negu apie bet kokį kitą žmogų istorijoje, iš tikrųjų galima pasakyti, kad “žmogaus padarytas blogis jį pergyvena”.

Dabar Šaltasis karas baigtas; Stalino įtaka taip pat baigiasi. Mes turėtume prisiminti, jog dalis kaltinimų Stalinui dėl jo nusikaltimų turėtų būti skirti Leninui, kuris buvo Stalino pirmtakas ir paruošė jam dirvą. Vis dėlto Stalinas buvo vienas iš istorijos titanų: žiaurumo genijus, negreitai bus užmirštas.