Džonas Kalvinas (pranc. Cauvin ; 1509 m. liepos 10 d. – 1564 m. gegužės 27 d.) – įtakingas prancūzų teologas, kalvinizmo pradininkas, vienas iš žymiausių Reformacijos veikėjų.
Garsus protestantų teologas ir moralistas Džonas Kalvinas yra viena ryškiausių figūrų Europos istorijoje. Jo pažiūros į tokius skirtingus dalykus kaip teologija, vyriausybė, žmogaus moralė ir darbo įpročiai daugiau kaip 400 metų įtakojo šimtų milijonų žmonių gyvenimus.
Džonas Kalvinas gimė 1509 metais Nuajone, Prancūzijoje. Gavo gerą išsilavinimą. Paryžiuje baigė teologijos ir teisės mokslus. Vėliau išvyko į Orleano universitetą. Be to, jis studijavo teisę Buržo.
Kai M. Liuteris prikalė savo devyniasdešimt penkias tezes prie bažnyčios durų Vitenberge ir tuo inauguravo protestantų reformaciją, Kalvinui buvo tik aštuoneri metai. Kalvinas buvo auklėjamas katalikiškai, tačiau jaunystėje atsivertė į protestantizmą. Kad išvengtų persekiojimų, jis greitai išvyko iš Paryžiaus. Truputį pakeliavęs apsistojo Bazelyje, Šveicarijoje. 1536 m., būdamas dvidešimt septynerių metų, jis išleido savo geriausiai žinomą veikalą “Krikščionių tikėjimo pamokymą” (“Institutes of the Christian Religion”). Ši knyga, apibendrinanti esminius protestantizmo postulatus ir pristatanti juos suprantamai bei sistemingai, jį išgarsino.
1536 m. jis apsilankė Ženevoje, Šveicarijoje, kur protestantizmas greitai stiprėjo. Ten jo prašė pasilikti protestantų bendruomenės mokytoju ir lyderiu. Tačiau tarp griežtai puritoniško Kalvino bei Ženevos gyventojų greitai kilo konfliktai, ir 1538 m. jis buvo priverstas palikti miestą. 1541 m. jį pakvietė grįžti. Jis sutiko ir tapo ne tik religiniu miesto vadovu, bet ir jo politiniu lyderiu iki savo mirties 1564 metais.
Teoriškai, Ženevoje Kalvinas nebuvo diktatorius: daugelis miestelių turėjo balsavimo teisę ir formalioji politinė valdžia didžia dalimi buvo dvidešimt penkių žmonių tarybos rankose. Kalvinas nebuvo tos tarybos narys. Jis bet kuriuo metu galėjo būti pašalintas (1538 m. taip ir įvyko), jeigu nebūtų turėjęs daugumos pritarimo. Tačiau praktiškai Kalvinas vadovavo miestui, o po 1555 m. tapo tikru autokratu.
Kalvino vadovaujama Ženeva tapo Europos protestantizmo centru. Kalvinas uoliai skatino protestantizmo plitimą kitose šalyse, ypač Prancūzijoje, todėl kurį laiką Ženeva buvo vadinama “protestantų Roma”. Vienas pirmųjų dalykų, kurį Kalvinas padarė, grįžęs į Ženevą, buvo ekleziastinių taisyklių suformavimas tenykštei reformuotai bažnyčiai. Tai buvo pavyzdys daugeliui kitų reformuotų Europos bažnyčių. Gyvendamas Ženevoje Kalvinas parašė daug įtakingų religinių traktatų ir toliau peržiūrinėjo “Krikščionių tikėjimo pamokymą”. Be to, jis skaitė paskaitas apie teologiją ir Bibliją.
Kalvino laikų Ženeva buvo gana asketiška ir puritoniška. Sunkiais nusikaltimais laikyti ne tik svetimavimas bei paleistuvystė. Griežtų bausmių buvo galima susilaukti ir už azartinius žaidimus, girtavimą, lankymąsi šokiuose ir nešvankias dainas. Įstatymas reikalavo lankyti bažnyčią nustatytomis valandomis, buvo įprasti ilgi pamokslai. Kalvinas karštai ragino stropiai dirbti bei lavintis; būtent jam valdant buvo įkurtas Ženevos universitetas.
Tikėjimo atžvilgiu Kalvinas buvo netolerantiškas. Su tais, kuriuos jis laikė eretikais, Ženevoje buvo griežtai susidorojama. Įžymiausia jo auka (jų buvo gana nedaug) buvo ispanų gydytojas ir teologas Migelis Servetas, nepatikėjęs Trejybės doktrina. Atvykęs į Ženevą, Servetas buvo suimtas, nuteistas už ereziją ir 1553 m. sudegintas ant laužo. Valdant Kalvinui, buvo sudeginta ir keletas žmonių, įtariamų burtininkavimu.
Kalvinas mirė Ženevoje 1564 metais. Jis buvo vedęs, tačiau jo žmona mirė 1549 m., o vienintelis vaikas mirė tik gimęs. Kalvinas svarbus ne tiek dėl savo tiesioginės politinės veiklos, kiek dėl skleistos ideologijos. Jis akcentavo Biblijos autoritetą bei svarbą ir, panašiai kaip Liuteris, neigė Romos katalikų bažnyčios autoritetą bei svarbą. Kaip ir Liuteris, Šv. Augustinas ir Šv. Paulius, Kalvinas tvirtino, kad visi žmonės nusidėjėliai, ir išsigelbėjimas ateina ne dėl gerų darbų, o tik per tikėjimą. Ypač sukrečia Kalvino lemties ir pasmerkimo idėjos. Anot jo, Dievas jau nusprendęs — neatsižvelgiant į nuopelnus — ką išgelbėti, o ką pasmerkti. Kam rūpintis dėl asmeniškos moralės? Kalvino atsakymas — išrinktasis (tai yra žmogus, kurį Dievas išsirinko priimti Kristų) yra Dievo išrinktas ir teisingai elgtis. Mes gelbėjami ne dėl to, kad elgiamės gerai, bet elgiamės gerai dėl to, kad buvome išrinkti išgelbėti. Tokia doktrina daugelį kalvinistų inspiravo gyventi dievobaimingai ir sąžiningai.
57 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)
Kalvinas padarė pasauliui didelę įtaką. Jo doktrinos įgijo dar daugiau pasekėjų negu Liuterio. Nors Šiaurės Vokietijoje ir Skandinavijoje dominavo liuteronybė, Šveicarija ir Nyderlandai tapo kalvinistiniais. Reikšmingos kalvinistų mažumos atsirado Lenkijoje, Vengrijoje ir Vokietijoje. Škotijoje kalvinistai buvo presbiterionai, Prancūzijoje — hugenotai, o Anglijoje — puritonai. Puritonų įtaka Amerikoje, kaip žinia, buvo ilga ir stipri. Kalvino laikų Ženeva daugiau buvo teokratinė, negu demokratinė, tačiau kalvinizmas vis dėlto padidino demokratiją. Galbūt tas faktas, jog daugelyje šalių kalvinistai buvo mažuma, paskatino juos pamėginti apriboti įsitvirtinusią valdžią, o gal turėjo įtakos vidinė kalvinistinių bažnyčių demokratinė organizacija. Kad ir kokia būtų priežastis, kalvinistų tvirtovės (Šveicarija, Olandija ir Didžioji Britanija) tapo ir demokratijos tvirtovėmis.
Buvo tvirtinama, jog kalvinistinės doktrinos yra pagrindinis faktorius vadinamajai “protestantų darbo etikai” sukurti bei kapitalizmui iškilti. Sunku spręsti, ar teisingas toks teiginys. Pavyzdžiui, olandai buvo užsitarnavę darbščių žmonių reputaciją dar gerokai prieš gimstant Kalvinui. Antra vertus, neteisinga būtų teigti, kad Kalvino tvirtai išreikštas požiūris į sunkų darbą neįveikė jo pasekėjų. (Reikėtų pažymėti, kad Kalvinas pritarė materialiniam suinteresuotumui, kurį ankstesni krikščionių moralistai pasmerkė, bet kuris buvo svarbus kapitalizmo augimui.)
Kaip aukštai Kalvinas turėtų būti šiame sąraše? Kalvinas pirmiausia paveikė Vakarų Europą ir Šiaurės Ameriką. Be to, jo įtaka per paskutinį šimtmetį gerokai sumažėjo. Bet kuriuo atveju, prie kalvinizmo atsiradimo prisidėjo ankstesnės figūros, tokios kaip Jėzus, Šv. Paulius ir M. Liuteris. Nors protestantų reformacija buvo labai svarbus istorinis įvykis, aišku, jog Liuterio vaidmuo jame yra didžiausias. Kalvinas buvo tik vienas iš kelių įtakingų protestantų lyderių, iškilusių po Liuterio. Todėl jis užima daug žemesnę padėtį. Tačiau Kalvinas turi užimti gerokai aukštesnę vietą už tokius filosofus, kaip Volteras ir Ruso, nes jo įtaka buvo dvigubai ilgalaikiškesnė už jų, o jo idėjos padarė didžiulę įtaką pasekėjų gyvenimams.
Leave a Reply