Šv. Augustinas

Šventasis Augustinas (taip pat Aurelijus Augustinas, Aurelius Augustinus, 354 m. lapkričio 13 d. – 430 m. rugpjūčio 28 d.) – vienas įtakingiausių katalikų bažnyčios teologų, filosofas ir bažnyčios mokslo skleidėjas.

Augustinas, gyvenęs paskutiniaisiais Romos imperijos metais, buvo žymiausias savo laikų teologas. Jo raštai stipriai veikė krikščioniškąsias doktrinas bei pažiūras viduramžiais ir iki mūsų laikų.

Augustinas gimė 354 metais Tagaste, Šiaurės Afrikoje. Jo tėvas buvo pagonis, o motina — atsidavusi krikščionė. Kūdikystėje jis nebuvo krikštytas. Augustinas jau paauglystėje buvo nepaprastai protingas, ir šešiolikos metų jį išsiuntė studijuoti į Kartaginą. Ten jis turėjo meilužę ir sugyveno nesantuokinį vaiką. Devyniolikos metų Augustinas nusprendė studijuoti filosofiją. Greitai jis atsivertė į manicheizmą, maždaug 240 metais persų vienuolio Manio įkurtą religiją. Jaunam Augustinui krikščionybė atrodė pernelyg paprasta, o manicheizmas viliojo jo protą. Tačiau per kitus devynerius metus jis nusivylė manicheizmu.

Dvidešimt devynerių metų Augustinas išvyko į Romą, o vėliau — į Milaną, kur tapo retorikos profesoriumi. Ten jis susipažino su neoplatonizmu, modifikuota Platono filosofijos versija, kurią trečiame amžiuje išvystė Plotinas. Tuo metu Milano vyskupas buvo Šv. Ambraziejus. Augustinas išklausė kelis jo pamokslus, kurie atvėrė jam naują, sudėtingesnį požiūrį į krikščionybę. Trisdešimt dvejų metų Augustinas atsivertė ir buvęs skeptikas tapo karštu krikščionybės šalininku. 387 m. Ambraziejus Augustiną pakrikštijo, ir greitai jis grįžo namo į Tagastą.

391 m. Augustinas tapo Hipo vyskupo asistentu. Po penkerių metų vyskupas mirė, ir Augustinas, būdamas keturiasdešimt dvejų metų, tapo naujuoju Hipo vyskupu. Jis išliko tame poste visą likusį savo gyvenimą. Nors tai nebuvo labai svarbus miestas, Augustinas greitai tapo vienu gerbiamiausių bažnyčios vadų. Būdamas silpnos sveikatos, su raštininkų pagalba Augustinas sugebėjo palikti daug religinių raštų. Išliko apie 500 jo pamokslų ir daugiau kaip 200 laiškų. Iš jo knygų garsiausios bei įtakingiausios yra “Apie Dievo valstybę” ir “Išpažinimai”. Pastarąją, kuri yra garsiausia iš kada nors parašytų autobiografijų, Augustinas sukūrė būdamas daugiau kaip keturiasdešimties.

Daugelis Augustino laiškų ir pamokslų skirti kritikai manicheistų, donatistų (atskalūniška krikščioniška sekta) ir pelagianų (kita eretiška krikščioniška to meto grupuotė) pažiūrų. Ypač svarbią Augustino religinių doktrinų dalį sudaro jo ginčai su pelagianais. Pelagijus buvo anglų vienuolis, maždaug 400 m. atkeliavęs į Romą ir ten paskleidęs kelias įdomias teologines doktrinas. Anot jo, mes esame be prigimtinės nuodėmės ir galime rinktis gėrį ar blogį. Žmogus esą gali būti išgelbėtas per teisingą gyvenimą ir gerus darbus.

Iš dalies dėl Augustino raštų įtakos Pelagijaus pažiūros buvo paskelbtos eretiškomis, o jis pats išvytas iš Romos ir ekskomunikuotas. Anot Augustino, visi žmonės susitepę Adomo nuodėme. Jie negali išsigelbėti vien savo pastangomis bei gerais darbais: išgelbėjimui būtina Dievo malonė. Panašios idėjos buvo išreikštos ir anksčiau, tačiau būtent Augustinas išvystė ankstesnius teiginius, o jo raštai įtvirtino bažnyčios poziciją šiuo klausimu.

Augustinas tvirtino, jog Dievas jau žino, kas bus išgelbėtas, o kas ne, ir jog kai kuriems iš mūsų lemta būti išgelbėtiems. Ši lemties idėja padarė didelę įtaką vėlesniems teologams — Šv. Tomui Akviniečiu ir Džonui Kalvinui. Turbūt dar svarbesnės už lemties doktriną buvo Šv. Augustino pažiūros į seksą. Atsivertęs į krikščionybę, Augustinas nusprendė, jog j am būtina atsisakyti sekso. (Jis yra rašęs: “Nieko nereikia taip vengti, kaip lytinių santykių”.) Tačiau iš tikrųjų tai padaryti Šv. Augustinui buvo gana sunku; jo asmeniška kova ir pažiūros šiuo klausimu atsispindi “Išpažinimuose”. Dėl didelės Augustino reputacijos tos pažiūros stipriai veikė sekso traktavimą viduramžiais. Be to, Augustino raštuose prigimtinė nuodėmė siejama su seksualine aistra.

Augustino laikais Romos imperija greitai silpnėjo. 410 m. Roma buvo nusiaubta Alaricho vadovaujamų vestgotų. Išlikę romėnai pagonys tvirtino, kad jie yra taip baudžiami dėl to, jog yra apleidę savo senuosius dievus ir priėmę krikščionybę.

Šv. Augustinas savo garsiojoje knygoje “Apie Dievo valstybę” gina krikščionybę nuo šio kaltinimo. Be to, į knygą įeina visa istorijos filosofija, kuri turėjo įtakos vėlesniems įvykiams Europoje. Augustinas išreiškė mintį, kad nei Romos imperija, nei pati Roma, nei joks miestas žemėje nėra be galo svarbus. Iš tikrųjų svarbus tik “dangiškojo miesto” augimas — kitaip tariant, dvasinis žmonijos progresas. Šio progreso varomoji jėga, žinoma, bažnyčia (“Nėra išsigelbėjimo už bažnyčios ribų.”). Iš to išplaukia, jog imperatoriai — pagonys, krikščionys ar barbarai — ne tokie svarbūs, kaip popiežius ir bažnyčia.

Nors Augustinas tiesiogiai to nepasakė, iš jo argumentų lengvai galima padaryti išvadą, kad laikini valdovai turi paklusti popiežiui. Viduramžių popiežiai mielai darydavo tokią išvadą; taigi Augustino doktrinos padėjo pagrindą ilgam konfliktui tarp bažnyčios ir valstybės, kuris buvo būdingas Europos istorijai daugelį šimtmečių.

54 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Augustino raštai lėmė tam tikrą graikų filosofijos aspektų perėjimą į viduramžių Europą. Brandžiai Augustino mąstysenai ypač darė įtakos neoplatonizmas, kuris per Augustiną veikė ir viduramžių krikščioniškąją filosofiją. Įdomu pažymėti ir tai, jog Augustinas anksčiau už Dekartą išreiškė jo garsiąją idėją: “Mąstau, vadinasi egzistuoju”, tik, žinoma, kitais žodžiais.

Augustinas buvo paskutinis didysis krikščionių teologas prieš tamsiuosius amžius, ir jo raštai paliko bažnyčiai doktriną, kurios daugmaž buvo laikomasi visus viduramžius. Jis buvo žymiausias iš lotyniškosios bažnyčios tėvų, o jo raštus plačiai skaitė dvasininkija. Jo pažiūros į išsigelbėjimą, seksą, prigimtinę nuodėmę bei kitus dalykus buvo labai įtakingos, stipriai veikusios daugelį vėlesnių katalikų teologų (Tomą Akvinietį), ir protestantų lyderių (Liuterį ir Kalviną).

Augustinas mirė 430 m. po Kr., sulaukęs septyniasdešimt šešerių metų. Tuo metu Hipą apgulė vandalai, viena iš yrančių Romos imperiją atakuojančių genčių. Po kelių mėnesių jie užėmė miestą ir didžiąją jo dalį sudegino, tačiau Augustino biblioteka ir katedra nebuvo sunaikintos.