Popiežius Urbonas II

Urbonas II (Otonas Lažrietis; 1042 m. Lagery, Prancūzija – 1099 m. liepos 29 d. Romoje) – popiežius. Prancūzas 1078 m. tapo kardinolu, nuo 1088 m. – popiežiumi.

Šiandien nedaugelis mini popiežių Urboną II. Tčiau mažai buvo žmonių, kurių įtaka istorijai tokia akivaizdi ir tokia tiesioginė. Urbonas II buvo popiežius, kurio kvietimas į krikščioniškąjį karą atgauti Šventosios Žemės iš musulmonų
inauguravo kryžiaus karus.

Urbonas, kurio tikrasis vardas buvo Odo de Lageri, gimė apie 1042 m. netoli Šatijono prie Marno, Prancūzijoje. Jis kilo iš kilmingos prancūzų didikų šeimos ir gavo gerą išsilavinimą. Jaunystėje buvo Reimso arkidiakonas. Vėliau tapo vienuoliu, prioru ir, prieš jį išrenkant popiežiumi 1088 m., kardinolu vyskupu.

Urbonas buvo stiprus, įspūdingas ir politiškai įžvalgus popiežius. Urbonas II paprastai prisimenamas dėl 1095 m.
lapkričio 27 d. įvykio. Klermono mieste, Prancūzijoje, jis sušaukė didžiąją bažnyčios tarybą. Ten, prieš tūkstantinę minią, Urbonas pasakė turbūt įspūdingiausią kalbą istorijoje — tokią, kuri veikė Europą kelis šimtmečius. Savo kalboje Urbonas protestavo, kad Šventąją Žemę užėmę turkai seldžiukai siaubia krikščionių šventąsias vietas ir vargina krikščionių piligrimus. Urbonas ragino visus krikščionis dalyvauti Šventajame kare, didžiajame kryžiaus žygyje, ir atkovoti Šventąją Žemę. Tačiau Urbonas buvo pernelyg gudrus, kad apeliuotų vien į altruistinius motyvus. Jis akcentavo, jog Šventoji Žemė derlinga ir turtinga — daug turtingesnė už pernelyg tankiai apgyvendintas krikščioniškosios Europos žemes. Galiausiai popiežius paskelbė, kad dalyvaujantiems kryžiaus žygyje vietoj bausmių bus atleidžiamos visos jų nuodėmės.

Puiki Urbono kalba, kuri klausytojams pažadino ir tyriausius, ir savanaudiškiausius motyvus, sukėlė nepaprastą entuziazmą. Popiežiui dar nebaigus, minios šaukė: “Dievas to nori!”, ir tai greitai tapo kryžiaus žygių karo šūkiu. Po kelių mėnesių prasidėjo Pirmasis kryžiaus žygis. Po jo sekė ilgos šventųjų karų serijos (įvyko aštuoni pagrindiniai kryžiaus žygiai ir daug mažesnių), kurios truko maždaug du šimtus metų.

Urbonas mirė 1099 metais, praėjus dviem savaitėms po to, kai pirmuoju kryžiaus žygiu pavyko užimti Jeruzalę, bet anksčiau, negu ši žinia jį pasiekė. Atrodo, nereikia aiškinti kryžiaus žygių svarbos. Kaip visi karai, jie darė tiesioginę įtaką dalyviams bei jų kelyje pasitaikiusiems gyventojams. Be to, kryžiaus žygiai iš dalies lėmė Vakarų Europos suartėjimą su bizantine ir islamiškąja civilizacijomis, kurios tuo metu buvo pažengusios daug toliau už Vakarų Europą. Šis sąlytis paruošė kelią Renesansui, kuris, savo ruožtu, lėmė šiuolaikinės europietiškos civilizacijos suklestėjimą.

51 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Popiežius Urbonas II į šį sąrašą įtrauktas ne tik dėl savo milžiniškos reikšmės kryžiaus žygiams, bet ir dėl to, jog kažin ar jie apskritai būtų įvykę be jo inspiracijos. Žinoma, situacija buvo pribrendusi — kitaip jo kalba būtų likusi neišgirsta. Tačiau kad prasidėtų visuotinis europietiškas judėjimas, buvo reikalinga centrinė figūra. Tai negalėjo būti jokios tautos karalius. (Pavyzdžiui, jeigu Vokietijos imperatorius būtų paskelbęs Šventąjį karą prieš turkus ir vedęs savo armijas į kryžiaus žygį, kažin, ar prie jo būtų prisijungę daugelis Anglijos kunigaikščių.) Vakarų Europoje buvo tik viena figūra, kurios autoritetas peržengė nacionalines ribas. Tik popiežius galėjo pasiūlyti projektą visam vakarų krikščioniškajam pasauliui, tikėdamasis, kad jį priims daugybė žmonių. Be popiežiaus vadovavimo ir jo dramatiškos kalbos kryžiaus žygiai, kaip masinis europietiškas judėjimas, turbūt niekada nebūtų prasidėję.

Net aplinkybės lėmė, kad vesti kryžiaus žygį nebūtų ryžęsis kiekvienas popiežiaus valdžią turėjęs žmogus. Daugeliu atžvilgių tai buvo nepraktiškas pasiūlymas. Daugelis išmintingų lyderių būtų labai nenorėję iškelti tokį neįprastą projektą, kurio aplinkybes sunku buvo nuspėti. Tačiau Urbonas II išdrįso tai padaryti, ir tai lėmė jo ilgalaikę įtaką žmonijos istorijai.