Renė Dekartas

Renė Dekartas (pranc. René Descartes, 1596 m. kovo 31 d. – 1650 m. vasario 11 d.) – prancūzų filosofas, matematikas ir fizikas. Laikomas moderniosios filosofijos pradininku.

Renė Dekartas, garsus prancūzų filosofas, mokslininkas ir matematikas, gimė 1596 metais La Hajė miestelyje, Prancūzijoje. Jaunystėje mokėsi La Flešo jėzuitų kolegijoje. Vėliau universitete gavo teisininko laipsnį, tačiau teisės niekada nepraktikavo. Nors gavęs puikų išsilavinimą, Dekartas buvo įsitikinęs, jog turi labai mažai patikimų žinių kiekvienoje srityje, išskyrus matematiką. Užuot tęsęs formalias studijas, jis nusprendė pakeliauti po Europą ir išvysti pasaulį. Kadangi Dekarto šeima buvo pasiturinti, pajamų šiai kelionei užteko.

1616 — 1628 metais Dekartas keliavo. Kurį laiką jis tarnavo trijose armijose (Olandijos, Bavarijos ir Vengrijos), bet mūšiuose, atrodo, nedalyvavo. Be to, jis aplankė Italiją, Lenkiją, Vokietiją ir daug kitų šalių. Per tuos metus jis suformulavo, anot jo, bendrą tiesos pažinimo metodą. Būdamas trisdešimt dvejų metų, Dekartas nusprendė taikyti šį metodą, bandant sukonstruoti suvokiamą pasaulio vaizdą. Jis apsigyveno Olandijoje, kur išgyveno likusius dvidešimt vienerius metus. (Jis pasirinko Olandiją, nes ten buvo daugiau intelektualinės laisvės ir dėl to, kad jis norėjo būti toliau nuo Paryžiaus pramogų.)

Maždaug 1629 m. jis parašė “Samprotavimo metodus” (“Rules for the Direction of the Mind”), kur išdėstė savo metodą. (Deja, knyga nebaigta ir turbūt niekada neplanuota išleisti; pirmą kartą ji buvo publikuota, praėjus daugiau kaip penkiasdešimčiai metų po Dekarto mirties.) 1630 — 1634 metais Dekartas taikė savąjį metodą moksliniuose tyrinėjimuose. Kad daugiau sužinotų apie anatomiją bei fiziologiją, jis darė pjūvius. Be to, buvo pasinėręs į savarankiškus optinius, meteorologinius, matematinius ir kitokius mokslinius tyrimus.

Dekartas ketino savo tyrinėjimų rezultatus pateikti knygoje “Pasaulis” (“Le Monde”). Tačiau 1633 m., kai knyga jau buvo beveik baigta, jis sužinojo, jog bažnyčios valdžia Italijoje nuteisė Galilėjų už Koperniko teorijos, kad Žemė sukasi aplink Saulę, palaikymą. Nors Olandijoje Dekartas nepriklausė katalikų bažnyčios valdžiai, jis nusprendė neleisti savo knygos, nes joje taip pat gynė Koperniko teoriją. Vieloj jos 1637 m. jis išleido savo garsiausią veikalą “Tinkamo proto valdymo ir tiesos ieškojimo moksluose metodo diskursas” (“Discourse on the Method for Properly Guiding the Teason ant Finding Truth in the Sciences”), kuris paprastai sutrumpintai vadinamas “Metodo diskursu”.

“Diskursas buvo parašytas ne lotyniškai, o prancūziškai, kad galėtų skaityti visi raštingi žmonės, netgi negavę klasikinio išsilavinimo. Prie “Diskurso” buvo pridėtos trys esė, kuriose Dekartas pateikė atradimų, kuriuos jis padarė, naudodamas šį metodą, pavyzdžius. Pirmajame priede, “Optikoje”, Dekartas išdėstė šviesos lūžimo dėsnį (kurį, deja, jau anksčiau buvo atradęs Vilebrordas Snelas). Be to, jis aprašė lęšius ir įvairius optinius instrumentus; apibūdino akies funkcionavimą bei įvairius sutrikimus; pristatė šviesos teoriją, kuri buvo vėliau Kristijono Huigenso suformuluotos bangų teorijos preliminari versija. Antrąjį priedą sudarė pirmas tuometinės meteorologijos aptarimas. Dekartas aprašė debesis, lietų, vėją ir teisingai paaiškino vaivorykštę. Jis polemizavo su nuomone, kad karštį sudaro nematomas skystis, ir padarė teisingą išvadą, jog karštis yra vidinio judėjimo forma. (Tačiau ši idėja taip pat jau buvo iškelta Fransio Bekono ir kitų.) Trečiajame priede, “Geometrijoje”, Dekartas išdėstė savo svarbiausią atradimą — analitinę geometriją. Tai buvo reikšmingas žingsnis į priekį matematikos srityje, paruošęs kelią Niutono skaičiavimo atradimui.

Turbūt įdomiausia Dekarto filosofijos dalis yra tai, kaip jis pradeda. Turėdamas omenyje daugybę neteisingų visuotinai priimtų pažiūrų, Dekartas nusprendė, jog, norint pasiekti tiesą, jis turi pradėti iš naujo. Todėl jis pradeda viskuo abejodamas — viskuo, ką jam aiškino mokytojai, visais savo labiausiai brangintais įsitikinimais, visomis savaime suprantamomis idėjomis — net išorinio pasaulio ar savo paties egzistavimu — žodžiu, viskuo.

Tai, žinoma, iškelia problemą: kaip įmanoma įveikti tokias universalias abejones ir įgyti kokį nors pažinimą? Taigi Dekartas, pateikdamas daugybę išradingų argumentų, sugeba savo paties pasitenkinimui įrodyti, kad egzistuoja jis pats (“Mąstau, vadinasi, egzistuoju”), egzistuoja Dievas ir egzistuoja išorinis pasaulis. Tai Dekarto teorijos išeities taškas.

Dekarto metodas svarbus dviem atžvilgiais. Pirma, savo filosofinės sistemos centre jis iškėlė fundamentalų epistemologinį klausimą: “Kokia yra žmogiško pažinimo kilmė?” Anksčiau gyvenę filosofai bandė apibūdinti pasaulio prigimtį. Dekartas mus moko, kad į tokį klausimą tinkamai galima atsakyti tik keliant ir dar vieną klausimą: “Iš kur aš žinau?” Antra, Dekartas siūlo mums pradėti ne nuo tikėjimo, bet nuo abejonių. (Tai priešingas požiūris Šv. Augustinui ir daugeliui viduramžių teologų, teigusių, kad pradžia slypi tikėjime.) Tiesa, vėliau Dekartas prieina ortodoksines teologines išvadas.

Savo filosofijoje Dekartas akcentuoja skirtumą tarp proto bei materialių objektų ir šiuo atžvilgiu sukelia esminį dualizmą. Šis skirtumas buvo iškeltas jau anksčiau, bet Dekarto raštai skatino filosofines diskusijas šia tema. Jo keliami klausimai domino visus vėlesnius filosofus ir vis dar nėra išspręsti. Labai įtakinga buvo ir Dekarto fizinės visatos koncepcija. Jis buvo įsitikinęs, jog visas pasaulis — išskyrus Dievą ir žmogaus sielą — veikia mechaniškai, ir todėl natūralūs įvykiai gali būti paaiškinti mechaninėmis priežastimis. Dėl šios priežasties jis atmetė tai, ką teigia astrologija, magija ir kitos prietarų formos. Jis atsisakė ir visų teologinių įvykių aiškinimų. (Tai yra, jis ieškojo tiesioginių mechaninių priežasčių ir netikėjo, kad įvykiai atsitinka dėl kažkokio tolimo, galutinio tikslo.)

Iš Dekarto pažiūrų išplaukia, jog gyvūnai iš esmės yra sudėtingi aparatai, o žmogaus kūnas taip pat yra įprastinių mechanikos dėsnių subjektas. Tai tapo viena iš pagrindinių šiuolaikinės fiziologijos idėjų. Dekartas mėgo mokslinius tyrinėjimus ir neabejojo jų praktine nauda visuomenei. Jo nuomone, mokslininkai turėtų vengti miglotų teiginių ir bandyti apibūdinti pasaulį materialiniais apskaičiavimais. Visa tai skamba labai šiuolaikiškai. Tačiau Dekartas, nors pats tyrinėjęs, niekada neakcentavo bandymų svarbos moksliniame metode.

Mokslinių tyrinėjimų būtinybę ir naudingumą iki Dekarto buvo iškėlęs garsus anglų filosofas Fransis Bekonas. Nėra originalus ir žinomiausias Dekarto posakis “Mąstau, vadinasi, egzistuoju”; daugiau kaip prieš 1200 metų jį buvo suformulavęs (žinoma, kitais žodžiais) Šv. Augustinas. Panašiai, Dekarto “įrodymas”, jog yra Dievas, tai tik Šv. Anzelmo (1033 — 1109) pateiktų argumetų variacija.

1641 m. Dekartas išleido kitą garsią knygą “Meditacijos”. 1644 m. pasirodė jo “Filosofijos pradai”. Abi knygos buvo parašytos lotyniškai, bet 1647 m. buvo išleisti vertimai.

Nors Dekartas buvo nepriekaištingas rašytojas, sukūręs žavintį prozos stilių, jo raštų tonas stebėtinai senamadiškas. Iš tiesų jis dažnai kalba kaip viduramžių scholastas (galbūt dėl savo racionalistinio požiūrio). F. Bekono, nors gimusio trisdešimt penkeriais metais anksčiau už Dekartą, stilius, priešingai, yra gana šiuolaikiškas.

Iš Dekarto raštų aišku, jog jis tvirtai tikėjo Dievą ir laikė save geru kataliku; tačiau bažnytinei valdžiai jo veikalai nepatiko, todėl buvo įtraukti į katalikų uždraustų knygų sąrašą. Net protestantiškoje Olandijoje (tuo metu turbūt tolerantiškiausioje Europos šalyje) Dekartas buvo apkaltintas ateizmu ir turėjo problemų su valdžia.

1649 m. Dekartas priėmė kilnų Švedijos karalienės Kristinos finansinį pasiūlymą vykti į Stokholmą ir tapti jos asmeniniu mokytoju. Dekartas mėgo šiltus kambarius ir visada ilgai miegodavo. Todėl jį labai sukrėtė žinia, kad karalienė nori pradėti pamokas penktą valandą ryto! Dekartas būgštavo, jog šaltas ryto oras jį nuvarys į kapus. Taip ir įvyko: netrukus jis susirgo plaučių uždegimu. Dekartas mirė 1650 metų vasarį, praėjus vos keturiems mėnesiams po jo atvykimo į Švediją.

49 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Dekartas niekada nebuvo vedęs. Tačiau turėjo dukterį, kuri, deja, mirė jaunystėje. Dekarto filosofiją karštai kritikavo daugelis jo amžininkų, iš dalies dėl to, kad, jų nuomone, ją sudaro cirkuliarinis mąstymas. Daug jo sistemos trūkumų nurodė vėlesni filosofai, ir mažai kas ją iš širdies gintų šiandien. Tačiau filosofo svarba priklauso ne tik nuo jo sistemos teisingumo; kur kas reikšmingiau, ar jo idėjos — o tiksliau iš jo raštų gautos kitų idėjos — yra įtakingos. Šiuo atžvilgiu, neabejotina, jog Dekartas buvo svarbi figūra.

Europinei minčiai svarbų poveikį padarė mažiausiai penkios Dekarto idėjos: (a) mechaniškas požiūris į visatą; (b) teigiamas nusistatymas mokslinių tyrinėjimų atžvilgiu; (c) akcentuotas matematikos panaudojimas moksle; (d) pradinio skepticizmo propagavimas; (e) dėmesys epistemologijai. Vertinant Dekarto svarbą, atsižvelgta ir į jo įspūdingus mokslinius pasiekimus, ypač analitinės geometrijos atradimą. Būtent šis veiksnys lėmė, kad Dekartas užima daug aukštesnę vietą už tokius žymius filosofus kaip Volteras, Ruso ir Fransis Bekonas.