Adolfas Hitleris

Adolfas Hitleris (vok. Adolf Hitler, slapyvardis Vilkas, 1889 m. balandžio 20 d. – 1945 m. balandžio 30 d.) – buvo austrų kilmės vokiečių politikas ir Nacionalsocialistinės vokiečių darbininkų, dar gerai žinomos sutrumpintu pavadinimu – Nacių, partijos vadas (fiureris – vok. Führer). 1933–1945 – Vokietijos kancleris.

Adolfas Hitleris gimė 1889 metais Braunau, Austrijoje. Jaunystėje jis buvo nevykęs dailininkas, vėliau tapęs karštu vokiečių nacionalistu. Pirmojo pasaulinio karo metais Hitleris tarnavo Vokietijos armijoje, buvo sužeistas ir gavo du
medalius už drąsą.

Vokietijos pralaimėjimas sukėlė jam šoką ir įtūžį. 1919 m., būdamas trisdešimties metų, Hitleris įstojo į mažytę dešiniųjų partiją Miunchene, kuri greitai pakeitė savo pavadinimą į Nacionalistinę socialistinę Vokietijos darbininkų partiją (sutrumpinus, nacistinę partiją). Per dvejus metus jis tapo jos neginčijamu vadu.

Hitlerio vadovaujama nacistinė partija greitai stiprėjo ir 1923 m. lapkritį bandė įvykdyti valstybinį perversmą, žinomą, kaip “Miuncheno alaus baro pučas”. Pučui nepavykus, Hitleris buvo suimtas, tardytas kaip išdavikas ir nuteistas. Tačiau neišbuvęs nė metų kalėjime, jis buvo paleistas.

1928 m. nacistinė partija vis dar buvo maža. Tačiau Didžioji depresija sukėlė visuotinį nepasitenkinimą Vokietijos politinėmis partijomis. Nacistai greitai stiprėjo, ir 1933 m. sausį keturiasdešimt ketverių metų Hitleris tapo Vokietijos kancleriu. Tapęs kancleriu, Hitleris, naudodamasis vyriausybės aparatu, greitai sutriuškino visą opoziciją ir įtvirtino diktatūrą. Šis procesas nebuvo ilgalaikė kriminalinių kaltinamųjų teisių ir laisvių erozija, tai buvo pasiekta labai greitai. Vis dėlto prieš karą daugelis vokiečių Hitlerį nuoširdžiai palaikė, nes jis sugebėjo sumažinti bedarbystę bei generuoti ekonomikos atsigavimą.

Po to Hitleris pakreipė Vokietiją į užkariavimų kelią, kuris sukėlė Antrąjį pasaulinį karą. Pirmąsias teritorijas jis užėmė beveik be kovos. Anglija ir Prancūzija, susirūpinusios savo ekonominėmis problemomis, taip desperatiškai troško taikos, jog nesikišo, nei kai Hitleris, sutelkdamas vokiečių armiją, pažeidė Versalio sutartį, nei kai 1936 m. kovo mėnesį jo kariai okupavo ir įsitvirtino Reino baseine, nei jam 1938 m. kovo mėnesį jėga aneksavus Austriją. Jos tylėjo, net kai 1938 m. rugsėjį Hitleris aneksavo gerai įtvirtintą Čekoslovakijos Sudetų kraštą. Tarptautinė sutartis Miuncheno paktas, kuri, kaip tikėjosi britai ir prancūzai, turėjo nupirkti “taiką mūsų laikais”, paliko Čekoslovakiją bejėgę, ir Hitleris po kelių mėnesių užėmė visą šalį. Kiekvienu atveju, Hitleris gudriai kombinavo savo veiksmus pateisinančius argumentus su grasinimais užpulti, jeigu nebus patenkinti jo norai, ir kiekvienu atveju, demokratiškos Vakarų šalys tyliai nusileisdavo.

Tačiau Anglija ir Prancūzija pasiryžo apginti kitą Hitlerio taikinį, Lenkiją. 1939 m. rugpjūtį Hitleris pirmiau apsidraudė, pasirašydamas Nepuolimo sutartį su Stalinu (tai buvo bjauri sąjunga, kurioje du diktatoriai susitarė, kaip pasidalyti Lenkiją). Po devynių dienų Vokietija užpuolė Lenkiją, o po šešiolikos dienų ją puolė ir Tarybų Sąjunga. Nors Anglija ir Prancūzija paskelbė Vokietijai karą, Lenkija buvo greitai sutriuškinta.

Sėkmingiausi metai Hitleriui buvo 1940-ieji. Balandžio mėnesį jo armijos užgrobė Daniją ir Norvegiją. Gegužę jos užplūdo Olandiją, Belgiją ir Liuksemburgą. Birželį kapituliavo Prancūzija. Tačiau vėliau tais metais britai atsilaikė prieš ilgas vokiečių oro pajėgų atakų serijas — garsusis “Britanijos mūšis” — ir Hitleris jau niekada neįstengė įsiveržti į Angliją.

1941 metų balandį Hitlerio armijos užkariavo Graikiją ir Jugoslaviją. 1941 m. birželį Hitleris pažeidė Nepuolimo sutartį su rusais bei užpuolė ir juos. Jo armijos užkariavo milžiniškus Tarybų Sąjungos plotus, bet iki žiemos rusų armijų sunaikinti neįstengė. Nors jau kariaudamas su Anglija ir Rusija, 1941 m. gruodį, praėjus kelioms dienoms po to, kai japonai užpuolė Jungtinių Valstijų jūrų bazę Perl Harbore, Hitleris paskelbė karą ir JAV.

Iki 1942 m. Vokietija užvaldė didesnę Europos dalį, negu bet kuri kita tauta buvo užvaldžiusi per visą istoriją; be to, Vokietija valdė didelę Šiaurės Afrikos dalį. Persilaužimas kare įvyko 1942 m. pabaigoje, kai vokiečiai pralaimėjo svarbius mūšius El Alameine, Egipte, ir Stalingrade, Rusijoje. Po šių nesėkmių Vokietijos karinės pajėgos pradėjo silpti. Vis dėlto, nors Vokietijos pralaimėjimas atrodė neišvengiamas, pasiduoti Hitleris atsisakė. Nepaisydama siaubingų nuostolių, po Stalingrado mūšio Vokietija toliau kariavo dar daugiau kaip dvejus metus.

Liūdna pabaiga atėjo 1945 m. pavasarį. Balandžio 30 d. Hitleris Berlyne nusižudė, o po septynių dienų Vokietija pasidavė. Savo valdžios metais Hitleris vykdė neturinčią lygių istorijoje genocido politiką. Jis buvo fanatiškas rasistas, ypač neapkentė žydų. Jo svarbus ir viešai iškeltas tikslas buvo išžudyti viso pasaulio žydus. Jam valdant, nacistai pastatė didžiules naikinimo stovyklas su dujų kameromis. Visose jo kontroliuojamose teritorijose nekalti vyrai, moterys ir vaikai buvo suimami, grūdami į gyvulinius vagonus, gabenami ir deginami tose kamerose. Tik per kelerius metus jis taip išžudė 6 000 000 žydų.

Žydai buvo ne vienintelės Hitlerio aukos. Per jo režimą žuvo daug rusų, čigonų bei kitų, pasmerktų dėl rasinės išvaizdos arba palaikytų valstybės priešais. Šios žudynės nebuvo spontaniškos, įvykusios mūšio įkarštyje: Hitlerio mirties stovyklos buvo organizuojamos taip pat rūpestingai, kaip ir biznio įmonės. Buvo vedami užrašai, rengiamos kratos, lavonams išlupamos auksinės dantų karūnėles, numaunami žiedai, o kūnai sunaudojami muilo gamybai. Hitleris liko toks ištikimas šiai žudynių programai, kad net tada, kai Vokietijai trūko kuro buitiniams ir kariniams reikalams, gyvuliniai vagonai vis riedėjo į mirties stovyklas, atlikdami savo kraupią, bet kariniu požiūriu beprasmišką misiją.

Dėl kelių priežasčių akivaizdu, kad Hitleris išliks garsus. Pirma, jis visuotinai laikomas žiauriausiu žmogumi istorijoje. Jeigu tokie žmonės, kaip Neronas ir Kaligula, kurių darbai palyginti su Hitlerio buvo niekis, išliko žinomi dvidešimt šimtmečių kaip žiaurumo simboliai, atrodo, galima teigti, kad Hitleris išliks garsus dar daug amžių. Be to, Hitleris, žinoma, bus prisimenamas, kaip pagrindinis Antrojo pasaulinio karo — didžiausio žmonijos istorijoje — iniciatorius. Po branduolinio ginklo sukūrimo kažin ar dar bus tokių didelių karų ateityje. Todėl net po dviejų trijų tūkstančių metų Antrasis pasaulinis karas turbūt bus laikomas svarbiausiu istorijos įvykiu.

Hitleris išliks garsus ir dėl to, kad jo gyvenimas buvo keistas ir įdomus. Iš tiesų stulbina, jog per trylika su viršum metų užsienietis (Hitleris gimė ne Vokietijoje, o Austrijoje) be politinės patirties, pinigų ar politinių ryšių sugebėjo tapti galingos valstybės galva. Jis buvo neįtikėtinai talentingas oratorius. Sprendžiant iš jo sugebėjimo įkvėpti žmones reikšmingiems veiksmams, Hitleris buvo efektyviausias oratorius pasaulio istorijoje.

Pagaliau, negreitai bus užmirštas ir jo šėtoniškas valdžios panaudojimas. Gali būti, kad joks žmogus istorijoje nepadarė didesnės įtakos savo kartai, kaip Adolfas Hitleris. Be tų dešimčių milijonų žmonių, kurie žuvo jo inspiruotame kare arba nacistų koncentracijos stovyklose, milijonai liko be pastogės ar prarado sveikatą.

39 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Vertinant Hitlerio įtaką, reikia atsižvelgti į dar du veiksnius. Pirma, daug kas iš to, kas įvyko vadovaujant Hitleriui, turbūt nebūtų įvykę, jeigu jo nebūtų buvę. (Šiuo atžvilgiu, jis stipriai skiriasi nuo tokių žmonių, kaip tarkim, Čarlzas Darvinas ar Simonas Bolivaras.) Žinoma, Hitleriui galimybes veikti suteikė situacija Vokietijoje bei Europoje. Pavyzdžiui, daugelis jo klausytojų pritarė Hitlerio militaristiniams ir antisemitiniams šūkiams. Tačiau nėra įrodymų, jog 1920 — 1930 metais daugelis vokiečių būtų norėję, kad jų vyriausybė laikytųsi tokios ekstremalios politikos kaip Hitlerio, arba jog potencialūs Vokietijos vadai būtų taip elgęsi. Be to, Hitlerio eros nenumatė joks pašalinis stebėtojas.

Antra, visam nacistiniam judėjimui keistai vadovavo tik vienas žmogus. Kuriant komunizmą svarbius vaidmenis atliko Marksas, Leninas, Stalinas ir kiti. Tačiau nacionalistinis socializmas nei iki Hitlerio, nei po jo reikšmingo lyderio neturėjo. Jis vedė nacistus į valdžią ir išliko lyderiu pats, kol jie buvo valdžioje. Jam mirus, nacistų partija bei jo vadovauta vyriausybė mirė kartu su juo.

Bet nors Hitlerio įtaka savo kartai buvo tokia milžiniška, jo veiksmų efektas ateities amžiams gana menkas. Hitleriui visiškai nepavyko pasiekti savo pagrindinių tikslų, ir vėlesnėms kartoms jo įtaka buvo daug mažesnė, negu jis tikėjosi. Pavyzdžiui, Hitleris buvo suinteresuotas plėsti Vokietijos įtaką bei teritoriją. Tačiau jo užkariautos teritorijos, nors labai didelės, vokiečių rankose išsilaikė trumpai, ir šiandien Vokietija yra mažesnė, negu Hitleriui paėmus valdžią.

Hitleris troško išnaikinti žydus, tačiau, praėjus penkiolikai metų po Hitlerio valdymo, pirmą kartą per 2000 metų atsirado nepriklausoma žydų valstybė. Hitleris neapkentė ir komunizmo, ir Rusijos. Tačiau po jo mirties ir iš dalies jo pradėto karo dėka rusai sugebėjo užvaldyti didelę Rytų Europos dalį, ir komunistų įtaka pasaulyje labai išsiplėtė. Hitleris niekino demokratiją ir troško ją sunaikinti ne tik kitose tautose, bet ir Vokietijoje. Vis dėlto Vokietijoje šiandien funkcionuoja demokratija, o jos piliečiai, atrodo, daug mažiau toleruoja autoritarinę valdžią, negu vokiečių kartos iki Hitlerio laikų.

Ką reiškia ši keista milžiniškos Hitlerio įtakos savo laikmečiui ir palyginti mažos įtakos ateities kartoms kombinacija? Hitlerio įtaka jo meto pasauliui buvo tokia didžiulė, jog aišku, kad jis šiame sąraše turi užimti gana aukštą vietą. Bet jis turi būti daug žemiau už tokias figūras, kaip Augustą Cezarį ir Čingischaną, kurių veiksmai darė įtaką pasauliui dar kelis šimtmečius po jų mirties. Artimiausios paralelės yra su Napoleonu ir Aleksandru Didžiuoju. Per trumpą laiką Hitleris dar labiau už juos sudrebino pasaulį, tačiau dėl jų ilgalaikės įtakos jis užima truputį žemesnę vietą.