Napoleonas Bonapartas

Napoleonas Bonapartas (pranc. Napoléon Bonaparte; pasivadinęs Napoleonu I; 1769 m. rugpjūčio 15 d. Ajačas, Korsika – 1821 m. gegužės 5 d. Šv. Elenos sala) – Prancūzijos revoliucinės armijos generolas, nuo 1799 m. tapęs Prancūzijos valdovu – lapkričio 11 d. paskirtas Pirmosios Prancūzijos respublikos Pirmuoju Konsulu, 1802 m. – Konsulu iki gyvos galvos, o nuo 1804 m. gruodžio 2 d. tapo Prancūzijos Imperatoriumi, Italijos karaliumi.

Garsusis prancūzų karvedys ir imperatorius Napoleonas I gimė 1769 metais Ajače. Korsikoje. Jo tikrasis vardas Napoleonas Bonapartas. Maždaug penkiolika mėnesių iki jam gimstant Prancūzija užkariavo Korsiką, ir jaunystėje
Napoleonas buvo korsikiečių nacionalistas, laikęs prancūzus engėjais. Vis dėlto jis buvo išsiųstas į Prancūzijos karo akademijas ir 1785 m. jas baigęs, šešiolikos metų, jis tapo antruoju leitenantu Prancūzijos armijoje.

Po ketverių metų įvyko Prancūzijos revoliucija, ir per kelerius metus naujoji Prancūzijos vyriausybė įsitraukė į karus su keliomis užsienio šalimis. Pirmąją galimybę pasireikšti Napoleonas turėjo 1793 m. Tulono apgultyje (kurioje
prancūzai atėmė šį miestą iš britų), kur jis buvo atsakingas už artileriją. (Tuo metu jis jau buvo atsisakęs savo korsikietiškų nacionalistinių idėjų ir laikė save prancūzu.) Už pasiekimus Tulone jis buvo paaukštintas vyresniuoju karininku ir 1796 m. vadovavo prancūzų armijai Italijoje. Ten 1796 — 1797 m. Napoleonas laimėjo svarbių pergalių. Į Paryžių jis grįžo kaip didvyris.

1798 m. Napoleonas vadovavo prancūzų įsiveržimui į Egiptą. Žygis buvo nesėkmingas. Sausumoje Napoleono armijoms sekėsi. Tačiau lordo Nelsono vadovaujamas britų laivynas sumušė prancūzus, ir 1799 m., palikęs savo armiją
Egipte, Napoleonas grįžo į Prancūziją. Prancūzijoje Napoleonas pamatė, kad visuomenė daugiau prisimena jo sėkmę
Italijoje, negu pralaimėjimą Egipte. Toks požiūris paskatino Napoleoną veikti.

Buvo sudaryta nauja vyriausybė, kurioje Napoleonas užėmė pirmojo patarėjo postą. Nors buvo priimta nuodugniai paruošta ir patvirtinta visuomenės plebiscito konstitucija, tai buvo tik karinės Napoleono diktatūros kaukė. Napoleonas kilo į valdžią neįtikėtinai greitai. 1793 m. rugpjūtį, prieš Tulono apgultį, Napoleonas buvo visiškai nežinomas negrynai prancūziškos kilmės dvidešimt ketverių metų jaunesnysis karininkas. Vos po šešerių metų Napoleonas, dar tik trisdešimties, buvo neginčijamas Prancūzijos valdovas, ir tą postą jis išlaikė daugiau kaip keturiolika metų.

Savo viešpatavimo metais, Napoleonas vykdė svarbią Prancūzijos valdymo bei įstatyminės sistemos reviziją. Pavyzdžiui, jis reformavo finansinę struktūrą bei teismą; įkūrė Prancūzijos banką ir Prancūzijos universitetą; centralizavo Prancūzijos valdymą. Antra vertus, nors visi šie pertvarkymai buvo reikšmingi ir kai kuriais atvejais ilgalaikiai Prancūzijoje, jų įtaka visam pasauliui buvo maža.

Tačiau vienai iš Napoleono reformų buvo lemta įtakoti ne tik Prancūziją. Tai prancūzų civilinio kodekso, garsiojo “Napoleono kodekso” sukūrimas. Daugeliu atžvilgių jis įkūnijo Prancūzijos revoliucijos idealus. Pavyzdžiui, pagal šį kodeksą, neliko kilmės privilegijų ir visi žmonės buvo lygūs prieš įstatymą. Kodeksas buvo pakankamai artimas ankstesniems Prancūzijos įstatymams bei papročiams, kad būtų lengvai priimtas Prancūzijos visuomenės ir teisėtvarkininkų. Apskritai kodeksas buvo gerai sudarytas, lakoniškas ir aiškus. Todėl jis ilgai išsilaikė ne tik Prancūzijoje (prancūzų civilinis kodeksas šiandien yra stulbinamai panašus į originalųjį Napoleono kodeksą), bet su kai kuriais pakeitimais buvo priimtas daugelyje kitų šalių.

Napoleonas visada tvirtino, kad yra revoliucijos šalininkas. Tačiau 1804 m. jis pats pasiskelbė Prancūzijos imperatoriumi. Be to, jis pasodino tris savo brolius į kitų Europos valstybių sostus. Tokie veiksmai, žinoma, sukėlė kai kurių prancūzų respublikonų pasipiktinimą — šis elgesys, anot jų, buvo visiškas Prancūzijos revoliucijos idealų išdavimas, — tačiau daugiausia problemų Napoleonui sukėlė užsienio karai.

1802 m. Amjene Napoleonas pasirašė taikos sutartį su Anglija, leisdamas Prancūzijai daugiau kaip po dešimtmečio karų atsikvėpti. Tačiau kitais metais taikos sutartis buvo sulaužyta, ir prasidėjo nesibaigiantys karai su Anglija bei jos sąjungininkais. Nors Napoleono armijos laimėjo daug pergalių, Anglija galėjo būti įveikta tik sutriuškinus jos laivyną. Napoleono nelaimei, 1805 m. lemiamame Trafalgaro mūšyje Anglijos laivynas laimėjo stulbinančią pergalę; taigi Anglijos viešpatavimas jūrose buvo neginčijamas. Nors praėjus vos šešioms savaitėms po Trafalgaro, Napoleonas laimėjo didelę pergalę prieš Austrijos ir Rusijos armijas Austerlice, nesėkmės jūroje tai nekompensavo.

1808 m. Napoleonas kvailai įtraukė Prancūziją į ilgą bei beprasmišką karą Iberijos pusiasalyje, kur prancūzų armijos buvo paskandintos pelkėse. Tačiau lemiama Napoleono klaida buvo jo Rusijos kampanija. 1807 m. Napoleonas susitiko su caru, ir Tilžės taikos sutartimi jie prisiekė amžiną draugystę. Tačiau sąjunga pamažu iširo, ir 1812 m. Napoleonas su savo armija patraukė į Rusiją. Rezultatai žinomi. Rusų armijos vengė susirėmimų su Napoleonu, ir jis greitai žygiavo į priekį. Iki rugsėjo jis užėmė Maskvą. Tačiau rusai padegė miestą, ir didesnė jo dalis buvo sunaikinta. Išlaukęs penkias savaites Maskvoje (tuščiai vildamasis, kad rusai prašys taikos), Napoleonas pagaliau nusprendė trauktis. Tačiau jau buvo vėlu. Rusijos armija, Rusijos žiema ir besibaigiančios prancūzų armijos atsargos greitai virto didžiuliu pavojumi. Mažiau kaip dešimt Napoleono armijos procentų išsikapstė iš Rusijos gyvi.

Kitos Europos šalys. Austrija ir Prūsija, suprato, jog dabar turi progą nusimesti Prancūzijos jungą. Jos susivienijo prieš Napoleoną, ir 1813 m. spalį Tautų mūšyje prie Leipcigo didysis karvedys patyrė dar vieną triuškinantį pralaimėjimą. Kitais metais jis atsisakė savo posto ir buvo ištremtas į Elbą, mažą salelę prie Italijos krantų.

1815 m. Napoleonas pabėgo iš Elbos ir grįžo į Prancūziją, kur buvo su džiaugsmu sutiktas bei grąžintas į valdžią. Deja, kitos Europos šalys nedelsdamos paskelbė karą, ir per šimtą dienų po jo sugrįžimo jis buvo galutinai sutriuškintas Vaterlo mūšyje. Po Vaterlo britai įkalino Napoleoną mažoje Šv. Elenos saloje pietų Atlante. Ten jis ir mirė nuo vėžio 1821 metais.

34 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Napoleono karinė karjera — stebinantis paradoksas. Jo taktinių manevrų genialumas buvo nepranokstamas, ir jeigu jis būtų vertinamas tik pagal tai, tikriausiai jį būtų galima laikyti didžiausiu visų laikų karvedžiu. Tačiau strategijos sausumoje atžvilgiu, jis darydavo neįtikėtinai didelių klaidų (įsiveržimai į Egiptą bei Rusiją). Tos klaidos buvo tokios lemtingos, jog Napoleonas neturėtų būti pirmose karo vadų gretose.

Taip, vienas iš karvedžio talento kriterijų yra sugebėjimas išvengti didelių klaidų. Sunku kitaip vertinti didžiausius karvedžius, tokius kaip Aleksandras Didysis, Čingischanas ir Tamerlanas, kurių armijos niekada nebuvo sumuštos. Kadangi Napoleonas galiausiai buvo sutriuškintas, visi jo užsienio užkariavimai trumpalaikiai. Po jo paskutinio pralaimėjimo 1815 m. Prancūzija turėjo mažiau teritorijos, negu 1789 m. po revoliucijos.

Napoleonas, žinoma, buvo egomaniakas, ir jis dažnai lyginamas su Hitleriu. Tačiau tarp jų yra esminis skirtumas. Hitlerio veiksmus daugiausia motyvavo siaubinga ideologija, o Napoleonas buvo tik ambicingas oportunistas, nesuinteresuotas klaikiomis skerdynėmis. Napoleono valdyme nėra nieko panašaus į nacistų koncentracijos stovyklas.

Napoleonas labai garsus, ir dėl to lengva pervertinti jo įtakingumą. Jo trumpalaikė įtaka buvo iš tiesų milžiniška, turbūt didesnė už Aleksandro Didžiojo, nors daug mažesnė už Hitlerio. (Per Napoleono karus žuvo maždaug 500 000 prancūzų karių, o per Antrąjį pasaulinį karą vokiečių žuvo 8 000 000.) Taigi Napoleono veiksmai pražudė daug mažiau jo amžininkų, negu Hitlerio. Ilgalaikės įtakos atžvilgiu, Napoleonas atrodo svarbesnis už Hitlerį, nors ne toks svarbus, kaip Aleksandras. Napoleonas padarė Prancūzijoje svarbių administracinių pakeitimų, bet prancūzai sudaro mažiau kaip vieną septynioliktąją pasaulio gyventojų. Todėl į tokius pertvarkymus turi būti žiūrima atitinkamai. Prancūzų gyvenimui jie turėjo mažiau įtakos, negu technologiniai paskutiniųjų dviejų šimtmečių pasiekimai.

Sakoma, jog Napoleono era suteikė laiko įsitvirtinti Prancūzijos revoliucijos padarytiems pertvarkymams. Iki 1815 m., kai pagaliau buvo atstatyta Prancūzijos monarchija, šios permainos jau buvo taip įsigalėjusios, kad senojo režimo grįžimas buvo neįmanomas. Tačiau svarbiausi pakeitimai buvo atlikti iki Napoleono; 1799 m., kai Napoleonas paėmė valdžią, turbūt jau buvo vėlu grįžti į status quo ante. Tačiau Napoleonas, nepaisant jo monarchinių ambicijų, taip pat suvaidino vaidmenį, skleidžiant po Europą Prancūzijos revoliucijos idėjas. Be to, Napoleonas padarė didelę, nors ir netiesioginę, įtaką Lotynų Amerikos istorijai. Jo įsiveržimas į Ispaniją taip susilpnino Ispanijos vyriausybę, kad ši kelerius metus negalėjo efektyviai valdyti Lotynų Amerikos kolonijų. Būtent šiuo autonomijos periodu prasidėjo Lotynų Amerikos išsivadavimo judėjimai.

Tačiau ilgalaikiškiausių bei reikšmingiausių pasekmių iš visų Napoleono veiksmų turėjo beveik visiškai į jo planus neįėjęs atvejis. 1803 m. Napoleonas pardavė Jungtinėms Valstijoms didelį žemės plotą. Jis suprato, jog prancūzų nuosavybę Šiaurės Amerikoje bus sunku apginti nuo britų užkariavimų, o be to, jam trūko pinigų. Luiziana turbūt didžiausias taikios žemės plotas visoje istorijoje, padarė Jungtines Valstijas beveik kontinentinio dydžio šalimi. Sunku pasakyti, kokios Jungtinės Valstijos būtų buvusios be Luizianos, tik aišku, kad visiškai kitokios, negu šiandien. Žinoma, ne vien Napoleonas valdė šią situaciją. Dalyvavo ir Amerikos vyriausybė, o Prancūzijos vyriausybės sprendimą parduoti Luizianos teritoriją lėmė tik vienas žmogus, Napoleonas Bonapartas.