Aleksandras Makedonietis

Aleksandras Makedonietis (gr. Megas Alexandros arba Aleksandras III Makedonietis 356 m. pr. m. e. liepos 21 d. Pela (Makedonija) – 323 m. pr. m. e. birželio 10 d. Babilonas) – Makedonijos karalius (336–323 m. pr. m. e.).

Aleksandras Didysis, garsiausias senojo pasaulio užkariautojas, gimė 356 m. pr. Kr. Makedonijos sostinėje Peloje. Jo tėvas, karalius Pilypas II, buvo tikrai nepaprastų sugebėjimų žmogus. Pilypas perorganizavo Makedonijos armiją, įvykdė karinę reformą ir sukūrė įžymiąją falangą. Jis pirmasis pasinaudojo savo armija užkariaudamas aplinkinius šiaurės Graikijos regionus, o po to patraukė į pietus ir užkariavo didžiąją pačios Graikijos dalį. Vėliau Pilypas sukūrė Graikijos miestų — valstybių federaciją bei tapo jos vadovu. Jis planavo stoti į karą su didžiule Persijos imperija Graikijos rytuose, tačiau 336 m. pr. Kr. prasidėjus invazijai keturiasdešimt šešerių metų Pilypas buvo nužudytas.

Mirus tėvui, Aleksandras buvo tik dvidešimties metų, tačiau sėkmingai užėmė sostą. Pilypas rūpestingai rengė sūnų tapti jo įpėdiniu, ir jaunasis Aleksandras jau turėjo karinės patirties. Tėvas neignoravo sūnaus intelektualinio lavinimo. Aleksandro mokytojas buvo puikus filosofas Aristotelis, turbūt didžiausias senojo pasaulio filosofas ir mokslininkas. Ir Graikijos, ir šiaurinių teritorijų Pilypo užkariauti žmonės, jam mirus, matė gerą progą nusimesti makedoniečių jungą. Tačiau į sostą atsisėdęs Aleksandras per dvejus metus sugebėjo pažaboti abu regionus. Paskui jo žvilgsnis nukrypo į Persiją.

Persai du šimtus metų valdė milžinišką teritoriją, kuri driekėsi nuo Viduržemio jūros iki Indijos. Nors Persija nebebuvo savo galybės viršūnėje, ji vis dar buvo didžiausia, stipriausia ir turtingiausia pasaulio imperija. 334 m. pr. Kr. Aleksandras įsiveržė į Persijos imperiją. Kadangi dalį armijos jis turėjo palikti namuose, kad kontroliuotų nuosavybę Europoje, Aleksandras turėjo su savimi tik 35 000 karių. Tai buvo labai mažos pajėgos palyginti su
persų armijomis. Nepaisant to, Aleksandras laimėjo daug svarbių mūšių su persais.

Jam sekėsi dėl trijų pagrindinių priežasčių. Pirma, Pilypo jam palikta armija buvo geriau apmokyta bei organizuota nei persų pajėgos. Antra, Aleksandras buvo genialus, turbūt geriausias visų laikų vadas. Trečia — paties Aleksandro drąsa. Nors kiekvieno mūšio pirmosioms stadijoms jis vadovaudavo iš užnugario, lemiamu etapu kavaleriją vesdavo pats. Tai buvo rizikinga, ir jį dažnai sužeisdavo. Tačiau jo kariai matė, kad Aleksandras dalijasi su jais pavojumi ir neprašo jų rizikuoti ten, kur nedrįstų pats. Tai stipriai įtakojo jų moralę.

Iš pradžių Aleksandras vedė savo karius per Mažąją Aziją, sutriuškindamas mažesnes ten išsidėsčiusias persų armijas. Po to, patraukęs į Siaurės Siriją, jis sumušė didžiulę persų armiją prie įsos. Toliau pajudėjęs į pietus, po sunkios septynių mėnesių apgulties, Aleksandras užkariavo Finikijos miestą — salą Tirą, dabartiniame Libane. Apgulęs Tirą, Aleksandras gavo iš Persijos karaliaus žinią, siūlančią Aleksandrui pusę jo imperijos mainais į taikos sutartį. Vienas iš Aleksandro generolų, Parmenijas, manė, jog tai gana geras pasiūlymas. “Aš priimčiau tokį pasiūlymą, jeigu būčiau Aleksandras”, — pareiškė jis. “Ir aš, jeigu būčiau Parmenijas”, — atsakė Aleksandras.

Po Tiro žlugimo Aleksandras toliau žygiavo į pietus. Po dviejų mėnesių apgulties buvo paimta Gaza. Egiptas pasidavė be kovos. Aleksandras kurį laiką apsistojo Egipte, kad pailsėtų kariai. Ten, nors dar tik dvidešimt ketverių metų, jis buvo karūnuotas faraonu ir paskelbtas dievu. Po to jis vedė savo armijas atgal į Aziją ir 331 m. pr. Kr. lemiamame mūšyje prie Gaugamelų galutinai sutriuškino daug didesnę persų armiją.

Po šios pergalės Aleksandras vedė savo karius į Babiloną bei Persijos sostines Sūzus ir Persepolį. Kad nepasiduotų Aleksandrui, Persijos karalius Darijus III (nereikia jo maišyti su jo pirmtaku Darijumi Didžiuoju) 330 m. pr. Kr. buvo nužudytas savo pareigūnų. Tačiau Aleksandras vis tiek sumušė bei nužudė Darijaus įpėdinį, po trejų metų kovos pavergė visą Rytinį Iraną ir prasiveržė į Centrinę Aziją. Turėdamas po savo kojomis visą Persijos imperiją, Aleksandras dabar galėjo grįžti namo ir perorganizuoti savo naująsias dominijas. Tačiau užkariavimų troškūlys vis dar nebuvo numalšintas, ir jis žygiavo toliau, į Afganistaną. Iš ten jis vedė savo armijas per kalnus į Indiją. Po daugybės pergalių Vakarų Indijoje jis ketino žygiuoti į Rytų Indiją. Tačiau po ne vienerius metus trukusių mūšių išvarginti kariai atsisakė žygiuoti toliau, ir Aleksandras nenoromis grįžo į Persiją.

Grįžęs į Persiją, maždaug vienerius metus Aleksandras praleido, perorganizuodamas savo imperiją bei armiją. Tai buvo svarbi reforma. Aleksandras išaugo, mokomas, jog graikų kultūra yra vienintelė tikra civilizacija, o visi ne graikai — barbarai. Šis požiūris, žinoma, vyravo graikų pasaulyje, ir jam pritarė net Aristotelis. Tačiau, nors Aleksandras sumušė persų armijas, jis suprato, jog persai anaiptol ne barbarai, jog pavieniai persai gali būti tokie pat protingi, gabūs ir verti pagarbos, kaip ir graikai. Todėl jis sujungė dvi imperijos dalis, sukurdamas bendrą Graikijos-Persijos kultūrą ir karalystę, kurios valdovu, žinoma, tapo jis pats. Atrodo, Aleksandras iš tiesų norėjo, kad persai būtų lygiaverčiai graikų bei makedoniečių partneriai. Įgyvendindamas šį planą, jis priėmė į savo armiją daug persų. Be to, jis surengė didžiulę šventę, “Rytų ir Vakarų vestuves”, kuriose keli tūkstančiai makedoniečių karių formaliai susituokė su Azijos moterimis. Pats Aleksandras, nors anksčiau buvo vedęs Azijos princesę, dabar susituokė su Darijaus dukra.

Aišku, jog, perorganizavęs armiją, Aleksandras ketino tęsti užkariavimus. Yra žinoma, kad jis planavo pulti Arabiją ir turbūt regionus į šiaurę nuo Persijos imperijos. Galbūt jis ketino ir darsyk atakuoti Indiją ar užkariauti Romą, Kartaginą ir vakarinį Viduržemio jūros baseiną. Kokie jo planai bebūtų buvę, tolimesni užkariavimai neįvyko. 323 m. pr. Kr. birželio pradžioje, vis dar Babilone, Aleksandras staiga susirgo karštlige ir po dešimties dienų mirė. Jam dar nebuvo nė trisdešimt trejų metų. Aleksandras nebuvo įvardijęs savo įpėdinio, ir netrukus po jo mirties prasidėjo kovos dėl valdžios. Tuo laikotarpiu buvo išžudyti Aleksandro vaikai, motina, žmonos. Pagaliau imperiją pasidalijo jo karvedžiai.

Kadangi Aleksandras mirė jaunas ir nenugalėtas, būta daug svarstymų, kas būtų įvykę, jeigu jis būtų gyvenęs. Jeigu jis būtų vedęs savo pajėgas į vakarines Viduržemio jūros baseino žemes, jis tikriausiai būtų jas užkariavęs, ir tuomet visa Vakarų Europos istorija galėjo būti visiškai kitokia. Tačiau tokie, nors ir įdomūs, svarstymai, turi mažai reikšmės, vertinant tikrąją Aleksandro padarytą įtaką.

Aleksandras turbūt dramatiškiausia figūra istorijoje, o jo karjera bei asmenybe buvo žavimasi visais laikais. Tikrieji jo gyvenimo faktai yra pakankamai dramatiški, ir jo vardą apipynė daugybė legendų. Jis buvo užsimojęs tapti didžiausiu visų laikų karžygiu, ir, atrodo, jis užsitarnavo tą titulą. Kaip karys, jis buvo talentingas ir drąsus. Kaip karo vadas, jis buvo nepralenkiamas — per vienuolika kariavimo metų nepralaimėjęs nė vieno mūšio.

Tuo pačiu jis buvo intelektualas, mokytas Aristotelio ir branginęs Homero poeziją. Suprasdamas, kad ne graikai nebūtinai yra barbarai, jis parodė daug daugiau įžvalgumo, negu daugelis jo laikų graikų mąstytojų. Tačiau kai kuriais atžvilgiais, jis buvo stebėtinai neapdairus. Nors visą laiką rizikavęs savo gyvybe mūšiuose, jis nepasirūpino įpėdiniu, ir tai buvo viena svarbiausių greito imperijos iširimo po jo mirties priežasčių. Manoma, kad Aleksandras buvo labai gražus ir dažnai itin gailestingas sumuštiems priešams. Antra vertus, jis buvo ir žiauraus būdo egomaniakas. Kartą, būdamas girtas, jis susiginčijo ir nužudė artimą savo bendrą Kleitusą, kuris anksčiau buvo išgelbėjęs jo gyvybę.

33 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Kaip ir Napoleonas bei Hitleris, Aleksandras padarė didžiulę įtaką savo kartai. Tačiau jo trumpalaikė įtaka buvo mažesnė, nes jos plitimą apribojo prastos to meto susisiekimo priemonės. Aleksandro užkariavimai buvo labai reikšmingi, suartinant Graikijos bei Artimųjų Rytų civilizacijas ir praturtinant abi kultūras. Per Aleksandro žygius ir tuoj po jų graikų kultūra greitai plito į Iraną, Mesopotamiją, Siriją, Judėją bei Egiptą; iki Aleksandro graikų kultūra šiuos regionus pasiekdavo lėtai. Be to, Aleksandro dėka graikų įtaka plito į anksčiau nepasiektas sritis — Indiją bei Centrinę Aziją. Kultūrinė įtaka nebuvo vienareikšmė. Helenizmo amžiuje (tuoj po Aleksandro karjeros) rytiečių idėjos — ypač religinės — paplito graikų pasaulyje.

Būtent ši helenizmo kultūra — iš esmės graikiška, bet su ryškiais rytietiškais bruožais — ilgainiui paveikė Romą. Kariaudamas Aleksandras įkūrė daugiau kaip dvidešimt naujų miestų. Garsiausias buvo Aleksandrija Egipte, kuris greitai tapo vienu svarbiausių pasaulio miestų ir reikšmingu mokslo bei kultūros centru. Svarbiais tapo ir kai kurie kiti miestai, tokie kaip Heratas ir Kandaharas Afganistane.

Aleksandras, Napoleonas ir Hitleris panašūs savo padaryta įtaka. Tačiau susidaro įspūdis, kad Aleksandro įtaka buvo ilgalaikiškesnė. Todėl jis užima aukštesnę padėtį, nors jo įtaka buvo silpnesnė už jų.