Mikalojus Kopernikas (lenk. Mikołaj Kopernik; 1473 m. vasario 19 d. – 1543 m. gegužės 24 d.) – lenkų astronomas, matematikas ir ekonomistas. Paskelbė heliocentrinę Saulės sistemos teoriją. Ši teorija, teigianti, kad Žemė sukasi aplink Saulę, neigė tuo metu įsigalėjusią geocentrinę teoriją, teigusią, kad Žemė yra Visatos centras.
Didysis lenkų astronomas Mikalojus Kopernikas gimė 1473 metais Tortinėje prie Vyslos, Lenkijoje. Jis gyveno pasiturinčioje šeimoje, studijavo Krokuvos universitete. Ten susidomėjo astronomija. Dvidešimties metų nuvyko į Italiją, kur studijavo teisę ir mediciną Bolonės universitete, o vėliau gavo kanonų teisės daktaro laipsnį Feraros universitete. Didesnę savo gyvenimo dalį Kopernikas praleido Fromborke, kur dirbo kanauninku. Kopernikas niekada netapo profesionaliu astronomu, ir didįjį jį išgarsinusį darbą mokslininkas atliko laisvalaikiu.
Būdamas Italijoje, Kopernikas susipažino su graikų filosofo Aristarcho iš Samos (trečias amžius pr. Kr.) idėja, kad Žemė ir kitos planetos sukasi aplink Saulę. Kopernikas įsitikino, jog tokia heliocentrinė hipotezė teisinga, ir, būdamas maždaug keturiasdešimties metų, jis pradėjo savo draugams dalyti trumpą preliminarių idėjų šiuo klausimu rankraštį. Kopernikas daug metų stebėjo ir darė apskaičiavimus, būtinus šiai garsiai knygai “De revolutionibus orbium coelestium” (“Apie dangaus sferų sukimąsi”), kurioje detaliai aprašo savo teoriją ir pagrindžia ją pavyzdžiais.
1533 m., būdamas šešiasdešimties metų, Kopernikas, ignoruodamas popiežiaus nepritarimą, skaitė paskaitas Romoje, kur išdėstė pagrindinius savo teorijos teiginius. Tačiau tik beveik septyniasdešimties metų Kopernikas pagaliau nusprendė publikuoti savo knygą ir tik savo mirties dieną, 1543 m. gegužės 24, jis gavo pirmąjį egzempliorių iš spaustuvės. Savo knygoje Kopernikas teisingai teigė, jog Žemė sukasi aplink savo ašį. Mėnulis sukasi aplink Žemę, o Žemė ir kitos planetos sukasi aplink Saulę. Deja, kaip ir jo pirmtakai, jis nepakankamai įvertino Saulės sistemos mastą. Be to, klydo manydamas, kad orbitos yra apskritimai ar epiciklai. Taigi jo teorija buvo ne tik matematiškai sukomplikuota, bet ir netiksli. Vis dėlto jo knyga sukėlė didelį susidomėjimą. Ji paskatino kitus astronomus — labiausiai garsųjį danų astronomą T. Brahę — atlikti tikslius planetų judėjimo tyrimus. Būtent Brahės stebėjimo datų dėka J. Kepleriui pagaliau pavyko nustatyti tikslius planetų judėjimo dėsnius.
Nors heliocentrinę hipotezę daugiau kaip septyniolika šimtmečių iki Koperniko buvo iškėlęs jau Aristarchas iš Samos, galima teigti, jog Koperniko įnašas į šį atradimą svarbiausias. Aristarcho spėjimas buvo teisingas, tačiau jis nepagrindė savo teorijos įrodymais, kad ji taptų moksliškai naudinga. Koperniko matematiniai apskaičiavimai leido panaudoti šią teoriją, darant mokslines hipotezes, vykdant astronominius stebėjimus bei lyginant ją su ankstesne teorija, kad Žemė yra visatos centras.
19 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)
Koperniko teorija padarė perversmą visatos koncepcijoje ir lėmė svarbius filosofinių pažiūrų pasikeitimus. Tačiau, vertinant Koperniko svarbą, reikėtų neužmiršti, kad astronominių žinių negalima taip plačiai taikyti, kaip fizikinių, cheminių ar biologinių. Iš tiesų, galima sukonstruoti televizorių, automobilį ar pastatyti šiuolaikinį cheminių perdirbimų fabriką, nieko nežinant apie Koperniko teorijas. (Be Faradėjaus, Maksvelo. Lavuazjė ir Niutono idėjų to padaryti nebūtų įmanoma.)
Tačiau kalbėdami tik apie tiesioginę Koperniko įtaką technologijai, neįvertintume jo tikrosios reikšmės. Koperniko knyga buvo neabejotinas prologas Galilėjaus ir Keplerio veikalams. Jie, savo ruožtu, buvo pagrindiniai Niutono pirmtakai, nes jų atradimai įgalino Niutoną suformuluoti judėjimo ir gravitacijos dėsnius. Istoriškai “De revolutionibus orbium coelestium” išleidimas buvo šiuolaikinės astronomijos — o dar svarbiau, šiuolaikinio mokslo — pradžia.
Leave a Reply