Luji Pasteras (pranc. Louis Pasteur; 1822 m. gruodžio 27 d., Dolis – 1895 m. rugsėjo 28 d., Vilnevas-Letanas netoli Paryžiaus) – garsus prancūzų mikrobiologas ir chemikas.
Prancuzų chemikas ir biologas Luji Pasteras yra visuotinai pripažinta svarbiausia figūra medicinos istorijoje. Pasteras turi daug nuopelnų mokslui, bet labiausiai jį išgarsino mikrobinė ligų teorija bei skiepų technikos ištobulinimas. Pasteras gimė 1822 metais Dolyje, Rytų Prancūzijoje. Studijavo koledže Paryžiuje. Studijų metais jo talentas dar nebuvo akivaizdus — vienas profesorius jo sugebėjimus chemijai apibūdino kaip “vidutiniškus”. Tačiau 1847 metais gavęs daktaro laipsnį Pasteras greitai įrodė, kad profesorius klydo. Dėl veidrodinių vyno rūgšties izomerų tyrimų dvidešimt šešerių metų Pasteras tapo garsiu chemiku.
Po to jis ėmė domėtis fermentacijos studijomis ir įrodė, jog šis procesas yra susijęs su tam tikrų mikroorganizmų veikla. Be to, jis pademonstravo, kad tam tikrų kitų rūšių mikroorganizmų buvimas, rūgstant gėrimams, gali pagaminti nepageidaujamus produktus. Tai greitai sukėlė jam idėją, jog tos pačios mikroorganizmų rūšys gali lemti nepageidaujamų produktų ir efektų pasireiškimą žmonėms ir gyvūnams.
Pasteras ne pirmasis suformulavo mikrobinę ligų teoriją. Panašią hipotezę anksčiau buvo iškėlę G. Frakastoras, F. Henlas ir kiti. Tačiau įnirtingas Pastero savo teorijos, pagrįstos daugeliu bandymų, gynimas buvo pagrindinis faktorius, įtikinęs mokslo pasaulį, kad ši teorija teisinga.
Jeigu ligas sukelia mikrobai, atrodo, logiška, jog neleidžiant kenksmingiems mikrobams patekti į žmogaus kūną, ligų galima išvengti. Todėl Pasteras akcentavo antiseptinių metodų svarbą gydytojams ir padarė didelę įtaką J. Listeriui, įvedusiam antiseptinius metodus į chirurginę praktiką. Kenksmingos bakterijos gali patekti į žmogaus kūną per maistą ir gėrimus. Pasteras išrado būdą (vadinamą pasterizacija) sunaikinti mikroorganizmus gėrimuose. Taikomas praktiškai tas būdas panaikino vieną iš infekcijos šaltinių pieno užterštumą.
Pusamžis Pasteras pasinėrė tyrinėti juodligę, sunkią infekcinę ligą, kuri puola raguočius, daugelį kitų gyvūnų ir žmones. Pasteras sugebėjo įrodyti, kad šią ligą sukelia tam tikros bakterijų rūšys. Dar svarbesnis buvo jo atrastas būdas, kaip pasigaminti silpnesnių juodligės bakterijų vakciną. Suleista galvijui, ši susilpninta vakcina sukelia švelnią ligos formą, kuri nėra mirtina ir įgalina gyvulį įgauti imunitetą normaliai ligos formai. Pastero viešas šio būdo demonstravimas sukėlė didelį susidomėjimą. Greitai buvo suprasta, kad šis būdas gali būti taikomas, apsisaugant ir nuo daugelio kitų užkrečiamų ligų.
Pats Pasteras ištobulino techniką, kaip skiepyti žmones nuo baisiosios pasiutligės. Taikydami pagrindines Pastero idėjas, kiti mokslininkai vėliau atrado vakcinas nuo daugelio kitų sunkių ligų, kaip epideminė dėmėtoji šiltinė ir poliomelitas. Pasteras, kuris buvo nepaprastai darbštus žmogus, turi ir įvairių mažesnių, bet taip pat naudingų, nuopelnų. Būtent jo bandymai geriau už kitų įtikinamai įrodė, kad mikroorganizmai neatsiranda spontaniškai daugindamiesi. Be to, jis atrado anaerobiozės reiškinį, t. y., kai tam tikri mikroorganizmai gali gyvuoti laisvo deguonies neturinčioje aplinkoje. Didelę komercinę vertę turėjo Pastero veikalas apie šilkverpių ligas. Be kitų nuopelnų, minėtinas vakcinos nuo vištų choleros atradimas. Pasteras mirė 1895 metais, netoli Paryžiaus.
11 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)
Pasteras dažnai lyginamas su anglų gydytoju E. Dženeriu, atradusiu vakciną nuo raupų. Nors Dženerio darbas buvo atliktas daugiau kaip aštuoniasdešimčia metų anksčiau nei Pastero, laikau Dženerį ne tokiu svarbiu, nes jo imunizacijos metodas veikė tik vienai ligai, o Pastero metodai galėjo būti — ir buvo — taikomi, apsisaugant nuo daugybės įvairių ligų.
Nuo devyniolikto amžiaus vidurio žmogaus gyvenimo trukmė apytikriai dvigubai pailgėjo. Tai turbūt turėjo didesnį efektą atskirų žmonių gyvenimui, negu bet koks kitas pasiekimas visoje žmonijos istorijoje. Šiuolaikinio mokslo ir medicinos dėka, kiekvienas mūsų dabar gyvename tarsi antrą gyvenimą. Jeigu šis ilgaamžiškumo padidėjimas būtų vien Pastero nuopelnas, neabejojant galima būtų įrašyti pirmuoju numeriu. Vis dėlto Pastero darbai tokie fundamentalūs,
kad aišku, jog jo įnašas į mirtingumo sumažėjimą paskutiniame šimtmetyje didžiausias, todėl šiame sąraše jam skirta aukšta vieta.
Leave a Reply