Rafaelis

Rafaelis

Rafaelis (lotynizuota forma Raphael, tikr. Raffaello Sanzio, 1483 m. balandžio 6 d. Urbinas, Italija – 1520 m. balandžio 6 d. Roma) – italų architektas, dailininkas. Gyvenimo metu žinotas pravarde Urbinas (nuo gimimo vietos, it. Raffaello da Urbino)

Jis buvo iš tų menininkų – laimės kūdikių, kurių gyvenimas, dar jiems gyviems esant, apipinamas legendomis. Rafaelis – vienas didžiausių visų laikų dailininkų. Jis savo kūryboje įkūnijo Renesanso epochos itališkojo humanizmo idealus.

Kelis šimtmečius Rafaelio kūryba buvo vertinama kaip aukščiausias dailės etalonas. Jo kūryba buvo akademinio Europos dailės mokymo pagrindas. Tik XX a. dailininko autoritetas susvyravo ir šiuo metu labiau pirmenybė atiduodama individualesniems amžininkų Leonardo da Vinčio ir Mikelandželo talentams. Tarp pačių žinomiausių Rafaelio kūrinių: freskos „Atėnų mokykla“ ir „Galatėjos triumfas“, iš paveikslų − „Siksto Madona“.

Rafaelio kūryba, laikyta nepralenkiama iki XX a., dabar vertinama nevienareikšmiškai: ji laikoma pernelyg aiški, nuglaistyta. Pasigendama joje dramatiškos jėgos ir skvarbaus intelekto. Imta net teigti, kad Rafaelis – „pats eklektiškiausias iš didžiųjų dailininkų“ (P. Muris). Nuo to laiko pradėta pedantiška jo kūrinių analizė.

Palyginus su dailininko amžininkais, paaiškėjo, kad Rafaelis, nors tam tikrais periodais sekė (ne kopijavo) Leonardu da Vinčiu bei Mikelandželu, niekada nepasiekė pirmojo subtilaus psichologizmo, o antrojo dvasios jėgos.

Rafaelio meną sunku vertinti, nes jis nesudėtingas ir visiems suprantamas. Kita vertus, specifiniai bruožai, įgalinantys trumpai jį charakterizuoti, sunkiai apčiuopiami. Susipina prieštaringiausios savybės: atviras sentimentalumas ir gilus dramatizmas, lyriška, poetiška nuotaika su filosofiniais žmogaus būties apmąstymais. Gal dėl to Rafaelio kūryba nusakoma „aukso vidurio“ formuluote.

Brandusis Renesansas (dar vadinamas aukštuoju arba klasikiniu Renesansu), kurio metu kūrė Rafaelis, apėmė neilgą laikotarpį – nuo XV a. pabaigos iki 1530 metų. Rafaelis gimė Urbino mieste balandžio 6 dieną 1483 metais. Vaikystėje dailės jį mokė tėvas, Džiovanis Santis. Jis dirbo Urbino hercogo rūmų tapytoju, bet į istoriją pateko ne savo dailės darbais, bet eiliuotu metraščiu, kurio viename skyriuje aprašė ne tik hercogo gyvenimą, bet ir XV a. italų tapybą. Džiovanis Santis mirė, kai jo sūnui buvo vienuolika.

Nuo septyniolikos Rafaelis pradeda dirbti Pjetro Vanučio, praminto Perudžinu, nes gyveno Perudžijos mieste, dirbtuvėje.

Kaip ir Mikelandželo mokytojas Girlandajas, Rafaelio mokytojas Perudžinas buvo populiarus, taigi jam reikėjo daug gabių mokinių atlikti užsakymams. Perudžino maloni ir pamaldi altorių tapybos maniera nusipelnė didelės pagarbos. Kai kurie geriausi jo darbai rodo, kad jis žinojo, kaip sukurti gilumos įspūdį, nesugriaunant kompozicinės darnos, ir buvo išmokęs naudoti sfumatą, kad figūros neatrodytų kietos ir sustingusios. Žiūrėdami į pavienius jo paveikslus, tikrai atrasime ramesnį ir harmoningesnį pasaulį.

Perudžino dirbtuvėje Rafaelis tobulai įsisavino jausmingą, švelnių formų, plastiškų linijų mokytojo manierą – greitai jo paveikslų, jei tikėtume vienu pirmųjų Rafaelio biografu Dž. Vazariu (1511–1574), nebuvo galima atskirti nuo Perudžino darbų./aut. remiantis kitais šaltiniais, Rafaeliu buvo priskirti jo mokytojo darbai: Šv. Jonas, Šv. Marija Magdalietė ir kiti, kol nebuvo įrodyta, kad šie paveikslai buvo atiduoti San Gimigniano bažnyčiai 1497 metais, kai Rafaeliui tebuvo 14 metų.

Rafaelis, dar besimokydamas ir vėliau, ėmė lenkti Perudžiną. Vadinamuoju Umbrijos periodu nutapytos ankstyvosios drobės yra labai perudžiniškos. Jau ankstyvoje kūryboje dailininkas kuria savo estetinę programą, turinčią daug bendro su brandžiojo Renesanso grožio supratimu. /”Trys gracijos” (1504)/ Realumo jausmą sukuria matematiškai apskaičiuotos figūrų proporcijos, kiekvienos detalės priklausymas tam tikrai geometrinei figūrai – trikampiui, pusapskritimiui, – griežta kompozicijos architektūra.

Į Florenciją Rafaelis atvyksta 1504 m. Dž. Vazaris rašo, kad keliauti į šį miestą palikus pradėtą ką tik iš popiežiaus gautą užsakymą – Sjenos katedrai priklausančios bibliotekos freskas, Rafaelį paskatino nuogirdos apie nuostabius Leonardo ir Mikelandželo kartonus freskoms, kokių dar niekas iki tol nebuvo matęs. Ar tai tiesa, belieka spėlioti. Florencijoje dailininkas supranta, kad visa, ko jis iki šiol mokėsi ir siekė, yra atgyvenę, senamadiška, kad Umbrijos mokyklos tapyba, palyginti su florentietiškąja,- tai tik konservatyvaus ankstyvojo Renesanso variantas.

Rafaelis tikriausiai suvokė, kad tam tikrais atžvilgiais jo padėtis blogesnė. Jis neturėjo nei tokių įvairialypių žinių kaip Leonardas, nei Mikelandželo galios. Tačiau tuodu genijai buvo sunkiai sugyvenami, jų elgesys nenuspėjamas ir paprastiems mirtingiesiems nesuprantamas, o Rafaelis buvo gero būdo, todėl galėjo patraukti įtakingus globėjus. Be to jis galėjo dirbti ir pasivyti senuosius meistrus.

Florencijoje dailės raida krypo kita linkme. Florencija jam tampa antrąja mokykla. Jis apžiūri Renesanso pradininkų Donatelo ir Mazačo darbus, karštligiškai studijuoja perspektyvos gudrybes, mokslą apie proporcijas, kopijuoja XV a. meistrus ir, aišku, Mikelandželo ir Leonardo kūrinius. Ten dailininkas tapo madonas, portretus, sukuria vieną kitą altorinį paveikslą. Čia jis ir išpopuliarėja kaip madonų tapytojas.

Publikai patinka švelnūs, lyriški jaunų motinų atvaizdai. Rafaeliui rūpėjo ne vien išorinis moters su kūdikiu grožis, jis didelį dėmesį skyrė kompozicijai, ieškodamas būdų sukurti tą tobulumo jausmą. „Madonose“ iki smulkmenų viskas apskaičiuota: kūnų proporcijos, detalių ritmika, spalvų dėmių ir linijų santykiai. Visi elementai komponuojami į kokią nors geometrinę figūrą, dažniausiai trikampį. Preciziškumą nustelbia turtingi spalvų niuansai, subtilūs šviesokaitos efektai. „Madona Granduka“ (1505), „Madona su dagiliu“ (1506), „Madona gražioji sodininkė“ (1507), šie paveikslai gerai apibūdina XVI a. Rafaelį.

Pabuvęs keletą metų Florencijoje, 1508 m. Rafaelis išvyko į Romą, tuo metu visose veiklos sferose pradėjusią lenkti Florenciją. Tikriausiai jis atvyko ten 1508 m., kai Mikelandželas tik buvo pradėjęs darbą Siksto koplyčioje. Šiam jaunam dailininkui Julijus II irgi greit rado darbo. Jis paprašė Rafaelį dekoruoti įvairių Vatikano kambarių, kuriuos vėliau imta vadinti stancomis, sienas. Kartu su padėjėjais dailininkas ištapo keturias sales: Parašo, Heliodoro, Gaisro ir Konstantino. Vienas tapytojas jau neįstengė susidoroti su grandioziniu darbu, todėl dviejų paskutiniųjų stancų freskas nutapė Rafaelio padėjėjai pagal jo kartonus.

Reikėjo, kad kiekvienas freskos siužetas atitiktų patalpos paskirtį. Parašo salė (Stanza della Segnatura), kurioje popiežius buvo įsirengęs biblioteką ir kabinetą, turėjo simboliškai atspindėti keturis „fakultetus“: teologiją, filosofiją, teisę ir meną. Juos atitinkamai įamžino „Disputas“, „Atėnų mokykla“, „Jurisprudencija“, „Parnasas“.

Iki šiol populiariausia freska „Atėnų mokykla“ vaizduoja Renesanso dailėje labai pamėgtą siužetą – Platono ir Aristotelio ginčą. Nustumtas į freskos gilumą, dviejų mąstytojų figūras Rafaelis apsupo žymiais mąstytojais ir mokslo veikėjais: Diogenas, Sokratas, Euklidas; greta dailininko Sodomos – pats Rafaelis, Platonas panašus į Leonardą da Vinčį, o Heraklitas turi Mikelandželo bruožų. Tačiau žiūrovas stengdamasis išsiaiškinti visus istorinių asmenų vardus, dažnai pasimeta ir napajėgia suvokti nei kūrinio idėjos, nei meninės vertės.

„Atėnų mokykloje“, vaizduojančioje kaip Renesanso humanistai supranta antikos „aukso amžių“, psichologiškai atskleidžiami skirtingi žmonių mąstymo ir suvokimo aspektai. O didžiausia Rafaelio freskų vertė yra tai, kad nedidelėse ir tamsiose stancose sukūrė erdvę, kupiną šviesos ir oro.