Eustachijus Tiškevičius

Eustachijus Tiškevičius

Eustachijus Tiškevičius (rus. Евста́фий Пи́евич Тышке́вич, brus. Яўстах Тышкевіч, lenk. Eustachy Tyszkiewicz, 1814 m. balandžio 18 d. Logoisko dvare, Borisovo paviete, Minsko gubernija – 1873 m. rugpjūčio 25 d. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse) – grafas, istorikas, kolekcininkas, archeologas, Lietuvos archeologijos pradininkas, Vilniaus laikinosios archeologinės komisijos ir Vilniaus senienų muziejaus steigėjas.

Kilęs iš garsios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų didikų Tiškevičių Logoisko šakos. Tėvas Pijus Tiškevičius, motina Augusta Pliaterytė. Brolis Konstantinas Benediktas Stanislovas Tiškevičius.

1824 m. įstojo į Vilniaus gimnaziją, 1831 m. baigė Minsko gimnaziją. 1831–1835 m. gyveno Maskvoje, Sankt Peterburge, kur susidomėjo archeologija, Peterburgo imperatoriškoje bibliotekoje rinko istorinę ir archeografinę medžiagą. 1835 m. paskirtas Vilniaus gubernijos generalgubernatoriaus kanceliarijos valdininku, gyveno Vilniuje. 1838 m. Krokuvos generalgubernatoriaus kanceliarijos valdininkas, 1840 m. Borisovo pavieto mokyklų inspektorius globėjas, pavieto bajorų maršalka, savo lėšomis įsteigė Borisovo pradžios mokyklą. 1848–1854 m. Minsko gimnazijos kuratorius.

Nuo 1837 m. kasinėjo Vilniaus ir Minsko gubernijų pilkapius ir piliakalnius, rinko etnografinę medžiagą, kolekcionavo senienas, aprašė liaudies gyvenimo buitį ir papročius. 1837–1838 m. tyrė Logoisko, Lydos, Alšėnų, Krėvos pilkapynus, juos kasinėjo ir kasinėjimų rezultatus aprašė spaudoje. Į jo straipsnį atsiliepė žinomas istorikas Teodoras Narbutas ir užsiminė, kad iškastos senienos galėtų būti Lietuvos muziejaus pradžia. 1840–1842 m. ištyrė 3 Kernavės pilkapius, 1842 m. Borisovo pilkapius, 1854 m. kasinėjo Trakų pusiasalio pilį. Semdamasis patirties 1843 m. lankėsi Suomijoje, Švedijoje ir Danijoje, kur domėjosi archeologinės medžiagos sisteminimu, kolekcionavimu ir eksponavimu. Pirmasis susistemino Lietuvos archeologinę medžiagą priskirdamas ją akmens, žalvario ir geležies amžiams.

1846 m. savo namuose Vilniuje atidarė lietuviškų senienų kabinetą, kurį galėjo aplankyti kiekvienas norintis. Bet privatus ir neoficialus muziejus negalėjo aprėpti plačių E. Tiškevičiaus bei jo bendraminčių mokslinių ir kultūrinių aspiracijų, todėl 1848 m. kreipėsi į Vilniaus generalgubernatorių, siūlydamas įsteigti Vilniuje Provincijos muziejų, tačiau šis sumanymas nebuvo įgyvendintas. Tik 1851 m. pakartotinis siūlymas rado atgarsį, 1855 m. gegužės 11 d. caras pasirašė įsaką dėl Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos ir Senienų muziejaus įkūrimo.

1855–1865 m. Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos pirmininkas. Komisijos nariai broliai Eustacijus ir Konstantinas Tiškevičiai, Adomas Honoris Kirkoras, Adomas Pliateris, Liudvikas Kondratovičius (Vladislovas Sirokomlė), kasinėjo archeologijos paminklus, rusų ir lenkų kalbomis leido leidinį „Vilniaus archeologijos komisijos užrašai“.

Prie archeologijos komisijos buvusio universiteto patalpose Eustachijus Tiškevičius 1856 m. įkūrė Senienų muziejų, kuriam padovanojo savo archeologijos ir numizmatikos rinkinius, dalį retų knygų ir paveikslų. Muziejus perėmė Vilniaus universiteto mineralogijos, zoologijos ir numizmatikos kabinetų fondus. 1856–1864 m. muziejaus vedėjas.

Muziejaus ekspozicija duris visuomenei atvėrė 1856 m. balandžio 29 d. Tai buvo pirmasis viešas muziejus Lietuvoje. Kaip ir dauguma to meto Europos muziejų faktiškai jis buvo visuomeninis. E. Tiškevičius kreipėsi į visuomenę, prašydamas remti muziejų daiktais ir lėšomis, skatino dvarininkus senienas kaupti ne tik savo dvaruose, bat ir pateikti jas visuomenei. Be pačių komisijos narių į eksponatų rinkimą krašte aktyviai įsitraukė ir eiliniai valstybės tarnautojai, moksleiviai. 1858 m. muziejui aukojo 195 žmonės, o 1862 m. aukotojų buvo 323, jie muziejui padovanojo 6595 eksponatus.

Prie muziejaus veikė 3000 tomų mokslinė biblioteka, kurioje buvo sukaupta ir daug archyvinės medžiagos. Muziejaus fonduose buvo sukaupta apie 2000 akmeninių kirvukų, krikštų, senovinių ginklų, apie 3000 monetų ir medalių, per 1000 senovinių graviūrų ir varinių graviūrų spaudų, geografinių žemėlapių. Nemažą savo turtų dalį E. Tiškevičius paaukojo caro valdžios uždarytų vienuolynų kolekcijų išpirkimui. Vien muziejuje buvo sukaupta per 7000 tomų vienuolynų knygų. E. Tiškevičiaus iniciatyva buvo daroma pastangų grąžinti į Lietuvą iš jos į Rusiją išvežtas kultūros vertybes.

Daugiausia lankytojų muziejus susilaukė 1862 m., kai jo sales aplankė 10 360 žmonių. Tačiau po 1863 m. sukilimo pradėjusi naikinti Lietuvos tautinę savimonę ir matydama grėsmę šiems tikslams, 1864 m. rusų valdžia archeologijos komisiją uždarė, o mokslinę biblioteką su Senienų muziejumi pertvarkė į viešają biblioteką. Senienų muziejaus eksponatų didžioji dalis buvo perduota Rusijos muziejams, kur jie tebėra ir iki šiol. Likę eksponatai perduoti Vilniaus viešajai bibliotekai. Tik 1952 m. Senienų muziejaus rinkinių bei tarpukario Vilniuje veikusių mokslo draugijų rinkinių pagrindu buvo atkurta Senienų muziejaus struktūra, o 1968 m. Lietuvos nacionalinis muziejus (tuo metu Istorijos ir etnografijos muziejus), įsikūręs Vilniaus pilių teritorijoje, lankytojams atidarė išsamią ir turtingą eksponatais Lietuvos istorijos ekspoziciją.

Uždarius Vilniaus senienų muziejų 1865–1871 m. gyveno Biržų Astravo dvare, kurio valdytojas pusbrolis Mykolas Tiškevičius (1828–1897 m.) persikėlė gyventi į Romą ir ten tapo Europoje garsiu antikos radinių kolekcininku. Parašė knygelę apie Biržų praeitį ir dar keletą istorinių publikacijų. Kai majoratą paveldėjo Mykolo sūnus Juozapas Tiškevičius (1850–1905 m.) grįžo į Vilnių.

Už nuopelnus istorijos mokslui išrinktas Maino archeologijos draugijos nariu, 1843 m. Danijos Karališkosios šiaurės senienų mėgėjų draugijos ir Stokholmo Karališkosios meno istorijos ir senienų akademijos nariu korespondentu.