Markas Licinijus Krasas

Markas Licinijus Krasas

Markas Licinijus Krasas (lotyniškai M·LICINIVS·P·F·P·N·CRASSVS – Marcus Licinius Crassus, apie 115–53 m. pr. m. e.) buvo Romos karvedys ir politikas, numalšinęs Spartako vadovaujamą vergų sukilimą ir buvęs Pirmojo triumvirato nariu kartu su Pompėjumi ir Julijumi Cezariu. Jis buvo vienas turtingiausių to meto žmonių ir buvo nužudytas po pralaimėjimo prie Karės.

Markas Licinijus Krasas buvo įtakinga figūra Romos politikoje dėl savo didelių turtų ir gavo pravardę Dives (turtingas). Jis sukaupė turtus prekiaudamas vergais, iš sidabro kasyklų ir pelningai supirkdamas namus ir žemes, ypač iš ištremtų piliečių. Liūdnai buvo išgarsėjęs jo degančių pastatų pirkimas: išgirdęs, kad namas dega jis atvykdavo ir jį nusipirkdavo (akivaizdžiai prarastą) pastatą kartu su aplinkiniais už kuklią sumą ir po to įdarbindavo 500 savo klientų užgesinti ugnį prieš jai padarant daug žalos (sugriaunant degantį pastatą, kad ugnis neišplistų). Cinos ištrėmimas privertė jį bėgti į Ispaniją. Po Cinos mirties jis persikėlė į Afriką, o iš jos į Italiją, kur įgijo Sulos pasitikėjimą.

Pasiųstas į karą prieš Spartaką jis pasiekė lemiamą pergalę ir buvo pagerbtas ovacijomis. Pompėjus pavogė tą garbę tvirtindamas laiške senatui prisiimdamas Spartako nugalėjimo nuopelnus. Tai sukėlė jų nesantaiką, kurią numalšino Cezaris. Kraso įsakymu 6 tūkst. sugautų vergų buvo nukryžiuoti palei Via Appia ir kūnai buvo ilgai nenuimti. Tai buvo pamoka visiems ketinusiems maištauti prieš Romą. Greit po to jis buvo išrinktas konsulu su Pompėjumi ir 70 m. pr. m. e. parodė savo turtus maitindamas liaudį 10 tūkst. stalų ir parūpindamas pakankamai grūdų visoms šeimoms tris mėnesius. 65 m. pr. m. e. jis buvo cenzoriumi ir apie 60 m. pr. m. e. su Cezariu ir Pompėjumi sudarė Pirmąjį triumviratą. 55 m. pr. m. e. jis vėl buvo konsulu su Pompėjumi; tuo metu buvo priimtas įstatymas paskiriantis Ispanijos provinciją Pompėjui, o Siriją Krasui penkeriems metams.

Sirija Krasui buvo neišsenkantis turtų šaltinis. Jis ketino pasiekti karinę šlovę pereidamas Eufratą ir nukariaudamas partus. Kalbama, kad Armėnijos karalius pasiūlė apie 40 tūkst. karių, jei Krasas veršis pro Armėniją. Jo legionai buvo nugalėti prie Karės (dabar Haranas Turkijoje) 53 m. pr. m. e. Romėnus įveikė žymiai mažesnės partų pajėgos, kurias daugiausia sudarė šarvuota sunkioji kavalerija ir raiti lankininkai. Kraso kariai negalėjo manevruoti ir buvo įstrigę vėžlio gynyboje. Partų generolas Surena paėmė jį į nelaisvę. Pasak legendos, šaipydamiesi iš Kraso godumo, partai jį nužudė, pildami į gerklę lydytą auksą. Jo galva buvo nusiųsta partų karaliui Orodui II.