Kleopatra VII

Kleopatra VII

Kleopatra VII (iš graikų k. „tėvo žavesys“; 69 m. pr. m. e. – 30 m. pr. m. e. rugpjūčio 12 d.) – paskutinė Senovės Egipto faraonė.

Ji priklausė Ptolemėjų dinastijai, graikų šeimai, kuri valdė Egiptą po Aleksandro Didžiojo mirties Helenistiniu laikotarpiu. Ptolemėjai kalbėjo graikiškai, o ne egiptietiškai, tad abi kalbos buvo naudojamos tokiuose oficialiuose dokumentuose kaip Rozetės akmuo. O Kleopatra išmoko egiptietiškai ir teigė esanti deivės Izidės reinkarnacija.

Kleopatra iš pradžių valdė su tėvu Ptolemėju XII, o vėliau broliais Ptolemėju XIII ir Ptolemėju XIV, už kurių ištekėjo pagal egiptiečių papročius, bet galiausiai ji tapo vienvaldė valdovė. Kaip faraonė ji turėjo meilės romaną su Julijumi Cezariu taip sutvirtindama savo valdžią. Jų nesantuokinis vaikas Cezarionas buvo paskelbtas motinos bendravaldžiu, bet tik nominaliai.

Po Cezario nužudymo 44 m. pr. m. e. Kleopatra sudarė sąjungą su Marku Antonijumi prieš Gajų Julijų Cezarį Oktavianą (vėliau pasivadino Augustu). Antonijui ji pagimdė dvynius Kleopatrą Selenę II ir Aleksandrą Heliją, o vėliau sūnų Ptolemėją Filadelfą. Santuokos su broliais nedavė palikuonių. Pralaimėjęs Akcijaus mūšį Antonijus nusižudė. Kleopatra pasekė jo pavyzdžiu, teigiama, kad ji leido įkasti egiptietiškai angiai 30 m. pr. m. e. rugpjūčio 12 d. Cezarioną jo rėmėjai paskelbė faraonu, bet netrukus Oktavianas jį nužudė. Egiptas tapo Romos provincija.

Iki šių laikų Kleopatra yra populiari figūra Vakarų kultūroje. Jos atminimas išliko dėl daugybės meno kūrinių, pvz.: Viljamo Šekspyro tragedijos Antonijus ir Kleopatra, Jules Massenet operos Kleopatra ir 1963 m. filmo Kleopatra. Visur ji vaizduojama kaip nepaprasta gražuolė, o tai, kad ji tapo galingiausių to meto vyrų meiluže, laikoma to įrodymu. Prancūzų filosofas Blezas Paskalis Mintyse teigė: “Jei Kleopatros nosis būtų buvusi trumpesnė, būtų pasikeitęs viso pasaulio veidas”.