Marija Antuanetė

Marija Antuanetė

Marija Antuanetė (pranc. Marie-Antoinette, Maria Antonia Josefa Joanna von Habsburg-Lothringen, 1755 m. lapkričio 2 d. Vienoje – 1793 m. spalio 16 d. Paryžiuje) – Prancūzijos karalienė. Prieštaringai vertinama tragiško likimo moteris, į pasaulinę istoriją įėjusi ne tiek dėl savo pasiekimų, kiek dėl nesėkmių. Ji buvo pirmoji mirties bausme nubausta karalienė.

Marija Antuanetė gimė 1755 m. Austrijos sostinėje Vienoje, Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Pranciškaus I ir Marijos Terezės šeimoje. Ji buvo jauniausioji gausios imperatoriškos šeimynos duktė. Kaip ir vyresniosios seserys, mergaitė motinos garbei buvo pavadinta Marija.

1769 m. paskelbta apie Marijos Antuanetės ir Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI vedybas. Po metų, karališkajame Versalio dvare, ypatingos prabangos aplinkoje, įvyko santuokinė ceremonija. Tuo metu Marijai Antuanetei buvo 14 metų, o jos sutuoktinis tebuvo metais vyresnis. Po ketverių metų, netikėtai mirus senajam karaliui Liudvikui XV, Marija Anatuanetė ir Liudvikas XVI užėmė Prancūzijos karališkąjį sostą.

Daugelis prancūzų neapkentė jos vien tik dėl jos austriškos kilmės, tačiau didžiausią žalą jos reputacijai darė įvairiausi melagingi gandai ir aristokratų intrigos. Marija Antuanetė buvo kaltinama ir dėl to, kad karališkoji šeima ilgą laiką nesusilaukė palikuonių, nors dėl to kalta buvo ne ji. Karalius Liudvikas XVI dėl įgimtos ligos ir vėlyvo fizinio brendimo nesugebėjo atlikti sutuoktinio pareigos. Tik 1777 metais, po nedidelės operacijos ir atitinkamų konsultacijų, sutuoktinių pastangas vainikavo sėkmė. 1778 m. Marija Antuanetė susilaukė dukrelės Marijos Terezės Šarlotės, o 1781 m., 1785 m. ir 1786 m. susilaukė dar trijų vaikų.

Vėlesniais valdymo metais Prancūzijos karalienė vis daugiau dėmesio ir lėšų skyrė labdarai, šelpė vargingai gyvenančių Paryžiaus šeimų vaikus, stengėsi apriboti karališkųjų rūmų išlaidas, panaikinti daugelį nereikšmingų dvariškių pozicijų.

1789 metais prasidėjo Prancūzijos revoliucija. Karalius su šeima buvo priverstas apsigyventi Paryžiuje.

1791 metais Marija Antuanetė ir Liudvikas XVI, padedami kelių likusių ištikimų draugų, pamėgino ištrūkti iš Paryžiaus, tačiau pabėgimas nepasisekė. Marija Antuanetė slapta kreipėsi į galingiausius Europos monarchus, prašydama karinės pagalbos ir taip tikėdamasi užgniaužti revoliuciją bei atstatyti monarchiją. Tačiau, kai Austrija reikalaudama paleisti iš įkalinimo karališkąją šeimyną, paskelbė karą Prancūzijai, Marijos Antuanetės ir jos šeimos likimas buvo galutinai nulemtas.

1792 metais Prancūzija buvo paskelbta Respublika, o karališkoji šeimyna įkalinta Templio (Temple) tvirtovėje, Paryžiuje. Liudvikas XVI ir Marija Antuanetė buvo apkaltinti išdavyste.

1793 metų sausio 17 d., po beveik mėnesį trukusio teismo, Liudvikas XVI buvo nuteistas mirties bausme. Tų pačių metų spalio 14 d. prasidėjo Marijos Antuanetės teismas. Dauguma respublikonų kategoriškai reikalavo mirties nuosprendžio. Kaltinimai buvo patys įvairiausi, tačiau karalienė teismo metu laikėsi labai tvirtai ir ramiai, pasiryžusi iki pat galo ginti save ir savo vaikus. Ji griežtai atmetė visus kaltinimus, tačiau mirties bausmės išvengti jai nepavyko.

1793 metų spalio 16 d. karalienė Marija Antuanetė buvo nukirsdinta. Jos galva buvo demonstruojama džiūgaujančiai miniai, o kūnas palaidotas masinėje kapavietėje. Vėliau rojalistų pastangomis jos palaikai buvo perlaidoti Paryžiuje, Burbonų karališkosios dinastijos laidojimo kriptoje.

Apie Mariją Antuanetę ilgai buvo kalbama ir rašoma pagal vyravusį stereotipinį požiūrį, kaip apie silpną, lengvabūdę, paviršutinišką moterį, kurios įgeidžiai kainavo sostą ir gyvybę. Tačiau, bėgant metams ir blėstant revoliucijos spindesiui, pasirodė biografiniai darbai, kuriuose atskleidžiamos ir kitos Marijos Antuanetės charakterio, veiklos ir gyvenimo pusės – jos drąsa ir ryžtas revoliucijos metais, kova dėl savo šeimos likimo.