Česlovas Kudaba

Česlovas Kudaba

Česlovas Kudaba (1934 m. liepos 24 d. Kobylnikas, dab. Naročius, Baltarusija – 1993 m. vasario 19 d. Vilniuje) – Lietuvos geografas, gamtininkas, politinis veikėjas, signataras.

1940 m. šeima persikėlė į Vaiciekavą (Ignalinos rajonas). 1942–1950 m. mokėsi Tverečiaus progimnazijoje. Nuo 1950 m. mokslą tęsė Švenčionių pedagoginėje mokykloje, ją baigė 1954 m., perkeltą į Švenčionėlius ir pavadintą Mokytojų seminarija. 1954 m. pradėjo geografijos studijas Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete. Jau studijuodamas domėjosi ne vien geografija, bet ir kitais mokslais, ypač istorija, etnografija, sociologija, mokslo istorija, gamtinės aplinkos naudojimu ir apsauga.

1959 m. įgijęs geografo ir geografijos mokytojo specialybę paliktas dirbti Vilniaus universiteto GMF Fizinės geografijos ir kartografijos katedroje asistentu. 1960–1992 m. Gamtos mokslų, Filologijos, Ekonomikos ir Istorijos fakultetuose skaitė net 32 disciplinų paskaitas, tarp jų svarbiausios: geografijos mokslo istorija ir problemos, aeronuotraukų taikymas geografiniams ir geomorfologiniams tyrimams, jų dešifravimas, kosminiai metodai geografiniuose tyrimuose (naujausi Žemės paviršiaus tyrimo būdai), aplinkosauga, geomorfologija. Be to, vadovavo studentų laboratoriniams bei praktikos darbams, ekspedicijoms, mokomosioms ekskursijoms, diplominiams darbams (iš viso 51), dalyvavo valstybinių egzaminų komisijose.

1964 m. apgynė geografijos mokslų kandidato disertaciją. 1964–1968 m. VU Gamtos mokslų fakulteto dekanas, 1967 m. docentas. 1972 m. apgynė geografijos mokslų daktaro disertaciją. 1974 m. suteiktas profesoriaus vardas. 1978–1986 m. VU Hidrologijos ir klimatologijos katedros, 1986–1990 m. Bendrosios geografijos ir kartografijos katedros vedėjas, 1986–1993 m. Inžinerinės fotogrametrijos ir Kartografijos laboratorijų mokslinis vadovas. Nuo 1986 m. vadovavo sudarant Lietuvos atlasą, vyriausias mokslinis redaktorius.

Palaidotas Vilniaus Karveliškių kapinėse.

Tyrė Lietuvos reljefą. Išnagrinėjo ledyno pakraštinių darinių morfologinę sudėtį, skulptūrines makroformas, kampinius moreninius masyvus ir dubumines glaciodepresijas, iškėlė naują ledyninės kilmės dubaklonių (rinų) susidarymo koncepciją. Jo atlikti Lietuvos aukštumų tyrimai atskleidė teritorijos nuledėjimo etapus, paleogeomorfologiją. Pagrindinis jo darbas – 1:200 000 mastelio kraštinių ledyninių darinių žemėlapis, sudarytas remiantis topografinių žemėlapių izohipsėmis. Daug dėmesio skyrė moreninių aukštumų reljefo morfogenetiniam tipizavimui ir ledyno pakraščio akumuliacinių darinių morfogenezės schematizavimui. Nustatė pagrindines apledėjimo stadijų ir fazių ribas Lietuvoje. Jį galima vadinti morfoevoliucinio glacigeninio reljefo Lietuvoje tyrimo pradininku, šios teorijos pagrindėju ir kūrėju.

Paskelbė per 100 mokslo straipsnių ir knygų iš geomorfologijos, kraštotyros, gamtos apsaugos, daug mokslą populiarinančių straipsnių periodinėje spaudoje. Vien žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ įregistruotos 89 jo publikacijos.

Daug dėmesio skyrė svarbiems aplinkosaugos, kultūros ir švietimo klausimams. Nuo 1968 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, aktyvus Lietuvos ir Vilniaus gamtos apsaugos, kraštotyros draugijų tarybų narys, Mažvydo knygos bičiulių draugijos vadovas. 1983–1987 m. „Žinijos“ draugijos Mokslų apie Žemę tarybos pirmininkas. 1987–1990 m. Lietuvos kultūros fondo įkūrėjas ir valdybos pirmininkas, 1990–1993 m. Atviros Lietuvos fondo valdybos pirmininkas, Stepono Kairio fondo vadybos narys.

Nuo 1967 m. žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ redaktorių kolegijos, „Žinijos“ draugijos, „Minties“ ir „Mokslo“ leidyklų mokslo tarybų narys; nuo 1992 m. mėnraščio „Tėviškės gamta“ konsultantas. Turėjo visuomeninių pareigybių Vilniaus universitete, Gamtos mokslų fakultete.

1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, 1988–1990 m. Sąjūdžio Seimo tarybos narys. 1988 m. Gotlando komunikato signataras. 1990–1992 m. Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas, Kovo 11 d. Akto signataras.