Jonas Staugaitis

Jonas Staugaitis

Jonas Staugaitis (1868 m. gegužės 20 d. Omentiškiuose (Štratai), Paežerių valsčius, Šakių apskritis – 1952 m. sausio 18 d. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.) – Lietuvos gydytojas, varpininkas, politinis bei visuomenės veikėjas.

Gimė Vinco Staugaičio ir Ievos Bliūdžiūtės-Staugaitienės šeimoje. Mokėsi Liudvinavo pradžios mokykloje ir Marijampolės gimnazijoje, 1887–1893 m. studijavo mediciną Varšuvos universitete.

Studijuodamas priklausė lietuvių studentų draugijai „Lietuva“, kurios iniciatyva 1889 m. pradėti leisti laikraščiai „Varpas“ ir po metų „Ūkininkas“, įvairiais slapyvardžiais juose publikavo apie 20 straipsnių, daugiausia iš agronomijos srities. Varšuvoje lankė bitininkystės kursus, bitininkystės klausimais rašė „Varpe“ ir „Ūkininke“. Baigęs studijas, pakviestas Vinco Kudirkos 1894 m. apsigyveno Šakiuose, kur 20 metų su pertraukomis vertėsi gydytojo praktika. 1904–1905 m. jam teko dalyvauti Rusijos-Japonijos bei 1915–1918 m. Pirmajame pasauliniame kare. Daug laiko skyrė visuomeninei veiklai, rašė spaudoje. Už šią veiklą 5 mėn. kalintas.

Nuo 1918 m. Šakių apskrities gydytojas, Šakių apskrities ligoninės vedėjas, nuo lapkričio 20 d. Šakių miesto komiteto pirmininkas, apskrities komiteto pirmininkas. 1919 m. vasarą persikėlė į Kauną, paskirtas Sveikatos departamento medicinos skyriaus vedėju, vėliau Kauno miesto ligoninės vyresnysis gydytojas, 1920–1926 m. ir ligoninės direktorius. 1922–1940 m. redagavo žurnalą „Medicina“, 1924 m. vienas Lietuvos gydytojų sąjungos, Draugijos kovai su tuberkulioze steigėjų, Aukštųjų mokslų draugijos pirmininkas, dalyvavo Raudonojo Kryžiaus draugijos bei Šaulių sąjungos centro valdybos veikloje. Vienas iš Lietuvos universiteto kūrėjų. Nuo 1929 m. Kauno medikus atstovavo Vidaus reikalų ministerijos Medicinos tarnyboje, turėjo didelę įtaką Sveikatos departamente. Nuo 1932 m. gavo 600 Lt pensiją.

Nuolat tobulino lietuvišką medicininę terminiją. Dirbo pasiaukojamai, gyveno kukliai, šeimos taip ir nesukūrė. 1945–1949 m. vadovavo Kauno higienos muziejui, buvo paskirtas LTSR medicinos tarybos nariu, 1949–1951 m. Sanitarijos – epidemiologijos stoties gydytojas, Kauno sanitarinio švietimo namų vadovas.

Į aktyvų politinį gyvenimą įsitraukė 1919 m. 1920 m. gegužės 15 d. – 1922 m. lapkričio 13 d. Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas II (Kauno) rinkimų apygardoje. Priklausė Lietuvos valstiečių sąjungos frakcijai, įėjusiai į Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos ir Lietuvos valstiečių sąjungos bloką. Didele balsų persvara išrinktas Steigiamojo Seimo pirmuoju vicepirmininku.

1922 m. lapkričio 13 d. – 1923 m. kovo 13 d. Pirmojo Seimo, 1923 m. birželio 5 d. – 1926 m. birželio 2 d. Antrojo Seimo, 1926 m. birželio 2 d. – 1927 m. balandžio 12 d. Trečiojo Seimo atstovas. 1925 m. vasario 9 d. – kovo 5 d. Antrojo Seimo ir 1926 m. birželio 2 d. – gruodžio 17 d. Trečiojo Seimo pirmininkas, nušalintas nuo pareigų įvykus valstybės perversmui.

1922–1928 m. Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos Centro komiteto narys, partijos suvažiavimų pirmininkas.