Karalius Faisalas

Karalius Faisalas

Karalius Faisalas bin Abdulaziz Al Saudas (arab. فيصل بن عبدالعزيز آل سعود = Fayṣal ibn ‘Abd al-‘Azīz Āl Su‘ūd) buvo Saudo Arabijos karalius 1964–1975 m. Jis pataisė šalies finansinę padėtį, ją modernizavo ir reformavo. Tarptautiniuose santykiuose Faisalas rėmėsi panarabizmu, antikomunizmu ir Palestinos nacionalizmu. Jis stabilizavo Saudo Arabijos biurokratiją, jo valdymas buvo populiarus tarp pavaldinių. 1975 m. karalių Faisalą nužudė jo sūnėnas Faisalas bin Musaidas.

Karalius Faisalas gimė Rijade 1906 m. balandį. Jis buvo trečiasis ibn Saudo sūnus. Jo motina buvo Tarfa bint Abduallah bin Abdulateef al Sheekh, kurią ibn Saudas vedė po Rijado užėmimo 1902 m. Jo motina mirė, kai jis buvo jaunas. Faisalą augino jos tėvas Abd Allah ibn Abd al-Latif Al ash-Sheikh, kuris jį mokė Korano ir Islamo principų.

Faisalas turėjo vienintelę dukrą Nulą. Ji vedė pusbrolį Khalid bin Muhammad bin Abdul Rahman, Muhammad bin Abdul Rahman sūnų.

Faisalas buvo auginamas aplinkoje, kur drąsa buvo ypač vertinama.

1919 m. Britų vyriausybė pakvietė ibn Saudą į Londoną, bet jis negalėdamas vykti pasiuntė savo 14 metų sūnų, kuris buvo pirmasis Saudas aplankęs šalį. Didžiojoje Britanijoje Faisalas praleido 5 mėnesius. Jis taip pat lankėsi Prancūzijoje.

Kaip vienas iš vyriausių ibn Saudo sūnų, Faisalas dalyvavo sutvirtinant Saudo Arabiją. 1925 m. Faisalas vadovavo Saudo armijai lemiamame mūšyje prieš Hidžazą. 1926 m. Faisalas buvo paskirtas Hidžazo valdytoju.

1932 m. įkūrus Saudo Arabiją Faisalas tapo Užsienio reikalų ministru. Šį postą jis išlaikė ir tapęs karaliumi. Faisalas lankėsi Rusijoje 1933 m.

Faisalas vadovavo daliai karių trumpame Saudo-Jemeno kare 1934 m., kuriame buvo nugalėtos Jemeno pretenzijos į pietines Saudo Arabijos provincijas. 1943 m. rugsėjį Faisalas ir Kalidas buvo pakviesti į JAV, kur viceprezidentas Harry S. Truman pakvietė juos pietų į Baltuosius rūmus. 1945 m. Faisalas dalyvavo kaip Saudo Arabijos užsienio reikalų ministras įkuriant JTO San Franciske.

1951 m. ibn Saudas išplėtė vyriausybės biurokratiją, Faisalo vyriausias sūnus Abdullah bin Faisal Al Saud buvo paskirtas Sveikatos ministru.

1953 m. Saudas tapo karaliumi, o Faisalas – karališkuoju princu. Saudas išlaidavo, statė prabangius rūmus už Rijado. Jis taip pat patyrė Egipto, kuriame Gamalis Abdelis Naseras nuvertė monarchiją 1952 m., priešiškumą. Naseras sutelkė nepatenkintus Saudo Arabijos princus, kurie pabėgo į Egiptą. Jiems vadovavo princas Talalas. Saudo šeimos vyresnieji ir ulama privertė karalių paskirti Faisalą premjeru. Faisalas apribojo išlaidas.

Karalius Saudas ir Faisalas pykosi, tad 1960 m. gruodžio 18 d. Faisalas atsistatydino, teigdamas, jog karalius trukdo jo finansinėms reformoms. Karalius Saudas įtikino princą Talalą grįžti iš Egipto ir tapti finansų ministru. Tačiau 1962 m. Faisalas sutelkė šeimoje pakankamai įtakos, kad taptu premjeru antrąkart.

Tuo metu Faisalas pasireiškė kaip modernus reformatorius. Jis suteikė švietimą moterims, nepaisant religinių institucijų pasipriešinimo. Tačiau mokymo programą merginoms prižiūrėjo religiniai lyderiai. Ši praktika išliko ir po jo mirties.

1963 m. Faisalas įkūrė pirmą šalyje televizijos stotį, bet ji transliuoti pradėjo tik po dviejų metų. Tai vėl sukėlė dvasininkų pasipriešinimą, tad televizijoje buvo daug religinių programų.

1961 m. Faisalas įkūrė Madinos Islamo universitetą. 1962 m. Faisalas įkūrė Musulmonų pasaulio lygą, labdaros organizaciją, kuriai Saudo šeima paaukojo milijardą dolerių.

Kai 1963 m. karalius Saudas išvyko iš šalies gydytis, Faisalas sukaupė daug galios, paskyrė panašiai mastančius princus į aukštus postus. Jo brolis Abdula buvo paskirtas Nacionalinės sargybos vadu 1962 m. Grįžus Saudui, Faisalas reikalavo, kad jis būtų paskirtas regentu. Faisalą rėmė religiniai lyderiai.

Karalius Saudas pasipriešino ir Faisalas įsakė Nacionalinei sargybai apsupti karaliaus rūmus. Saudas pasidavė 1964 m. kovo 4 d. ir paskyrė Faisalą regentu. Lapkričio 2 d. karalius Saudas atsisakė sosto, spaudžiamas dvasininkų. Netrukus po to Saudas išvyko į tremtį.

1967 m. karalius Faisalas sukūrė antro ministro pirmininko postą ir į jį paskyrė princą Fadą.

Faisalas buvo artimas JAV sąjungininkas ir antikomunistas. Jis teigė, kad komunizmas ir Islamas nesuderinami, nepalaikė santykių su komunistinėmis šalimis.

1975 m. kovo 25 d. Faisalą nužudė jo sūnėnas Faisalas bin Musaidas, kuris neseniai grįžo iš JAV. Jis palaikė artimus santykius su Vakarų Europos šalimis.

Faisalas rėmė monarchijas arabų šalyse, nesutarė su Egiptu ir jo vadovu Naseru. Jie rėmė skirtingas puses per Jemeno pilietinį karą.