Vincentas van Gogas

Vincentas van Gogas

Vincentas van Gogas (Vincent van Gogh, 1853 m. kovo 30 d. Grot Zunderte, Nyderlandai – 1890 m. liepos 29 d. Prancūzijoje) – olandų tapytojas, postimpresionistas, grafikas.

Gimė pastoriaus Teodoro van Gogo ir Anos Kornelios Karbentus šeimoje. 1862 m. rasti pirmieji Vincento piešiniai. 1865 m. van Gogas įstoja į provilnio vadovaujamą mokyklą Zavenberge. Mokslai šiame pensione Vincento nesudomino, todėl paskatintas savo dėdės Cento 1869 m. įstoja tarnautoju Magoje. 1869–1876 m. jis buvo dailės kūrinių parduotuvių tarnautojas Hagoje, Londone, Paryžiuje.

1873 m. įstoja tarnautoju į Giunpilo firmos filialą Briuselyje. Gegužės mėnesį Vincentas pakeliamas tarnyboje ir išvyksta į Londoną. Vėliau Vincentas grįžta į Nyderlandus. Liepos viduryje vėl išvyksta į Londoną su savo seserimi Ana. Spalio mėnesį van Gogas siunčiamas į Paryžių. Gruodžio mėnesį grįžta į Londoną. 1875 m. Vincentas Londone tampa apsileidusiu tarnautoju, o jau gegužės mėnesį perkeliamas į Paryžių. 1877 m. studijavo teologiją Amsterdame, 1877–1878 m. – Briuselyje. 1878–1879 m. pamokslavo Borinage’o regione Belgijoje. 1880–1881 m. privačiai mokėsi Briuselyje, po metų – Hagoje pas A. Mauve, o 1885–1886 m. dar ir Antverpeno dailės akademijoje.

Vėliau, jau 1886–1888 m., Vincentas van Gogas apsigyveno Paryžiuje, kur susipažino su P. Gogenu, H. de Tulūzu-Lotreku, P. Signaku. Čia tapė šviesaus kolorito miesto vaizdų, peizažų, portretų. Šiuose darbuose žymi impresionistų, P. Sezano kūrybos, japoniškų medžio raižinių įtaka.

Ankstyvajai Vincento van Gogo kūrybai būdingi vargingų žmonių gyvenimo vaizdai (pvz., paveikslai „Valstietės portretas“ arba „Bulvių valgytojai“). Nutapė nemažai peizažų, natiurmortų. Šie Vincento van Gogo paveikslai realistiniai, tamsaus kolorito. Tam įtaką padarė J.-F. Millet, J. H. Mariso, A. Mauve.

Pagrindinę meninės išraiškos priemonę – šviesias, nepaprastai ryškias spalvas – atrado tik 1888 m., persikėlęs gyventi į nedidelį pietų Prancūzijos miestelį Arlį, kur prasidėjo brandžiausias Vincento van Gogo kūrybos periodas. Tai buvo brandžiausias, tačiau neilgas aukščiausio kūrybinio pakilimo laikotarpis. Tame pačiame Arlyje, apimtas depresijos, 1888 m. Vincentas van Gogas nusipjovė savo kairę ausį. Nustačius sunkią psichikos ligą, prasidėjo gydymasis ligoninėse, savaitėmis besitęsiantys ligos priepuoliai, bet šviesiomis minutėmis, kai liga leisdavo, dailininkas kūrė geriausias savo drobes – peizažus, portretus, paveikslus, vaizduojančius paprastus daiktus. Iki pat savo mirties, 1890 m., tapytojas buvo gydomas Saint-Remy, kur kopijavo Rembrandto, E. Delacroix, H.-V. Daumier raižinius. Dailininko mirties priežastis – savižudybė.

Svarbus Vincento van Gogo kūrybos šaltinis – gamta. Vienas pirmųjų vaizdavo įprastus gamtovaizdžius. Jo kūrybos tikslas – spalvomis ir išraiškingais potėpiais perteikti daiktų ir reiškinių esmę, įamžinti ne tai, kas atsitinka, o tai, kas tipiška. Spalvomis jis piešia ir modeliuoja formas, kuria ritmą, apibrėžia proporcijas ir erdvinius santykius. Kartasi dideli spalviniai plotai apvedami gyvu, neramiu kontūru. Vėlyvuosiuose dailininko darbuose gamtos grožis įgauna tam tikro grėsmingumo, liūdesio, nors koloritas išlieka skambus. Atsiranda ekspresyvi formų deformacija, stiprinanti dramatizmo nuotaiką. Kūrybai būdinga spalvos ir piešinio sintezė, ekspresyviai iškreiptos formos, vyrauja raudona, violetinė, sodri geltona spalvos – jos turi simbolinę prasmę, išreiškia vidinį nerimą (pvz., „Žvaigždėta naktis“, „Gydytojo Gachet portretas“, „Kviečių laukas su varnais“). Garsieji jo darbai, vaizduojantys kėdę, porą batų, javų lauką ir varnas, rodo, kad kasdieniški, žinomi ir įprasti daiktai gali būti „pakelti“ iki simbolių ir vidinės įtampos, emocijos veikiama forma gali pasidaryti iškalbinga. Ta linkme vėliau pasuko ekspresionistai. Vincentas van Gogas sukūrė apie 800 drobių, bet tik vieną iš jų – „Raudonieji Arlio vynuogynai“ – pardavė būdamas gyvas.