Karlis Ulmanis

Karlis Ulmanis

Karlis Ulmanis (latv. Kārlis Ulmanis, 1877 m. rugsėjo 4 d. – 1942 m. rugsėjo 20 d.) – tarpukario Latvijos politikas, ministras pirmininkas, 4-asis Latvijos prezidentas.

Būdamas premjeru, 1934 m. gegužės 15 d. įvykdė valstybės perversmą, po kurio Latvija nustojo egzistuoti kaip parlamentinė respublika. Po perversmo valdžia susikoncentravo Karlio Ulmanio rankose. Prezidentu buvo iki 1940 m. birželio 16 d., kai Latviją okupavo Sovietų Sąjunga. Dauguma istorikų (tarp jų Aivaras Stranga, Edgaras Dunsdorfas, Indulis Ruonis, Adolfas Šildė) Karlio Ulmanio režimą laiko autoritariniu.

Karlis Ulmanis studijavo žemės ūkį Ciuricho ETH, Šveicarijoje, ir Leipcigo universitete, Vokietijoje. Baigęs Latvijoje dirbo lektoriumi, vadybininku žemės ūkio srityje, buvo rašytojas.

Jis aktyviai dalyvavo politiniame gyvenime 1905 metų revoliucijos metu, po kurios buvo trumpam įkalintas Pskove. Kad išvengtų Rusijos valdžios organų įkalinimo, pabėgo atgal į Latviją, iš kurios į JAV.

JAV studijavo Nebraskos universitete, baigė ir gavo tiksliųjų mokslų bakalauro laipsnį žemės ūkio srityje. Po studijų trumpam dirbo universitete lektoriumi. Vėliau Ulmanis buvo perkeltas į Hiustoną, Teksase, kur pradėjo pieno verslą.

1913 metais Karlis Ulmanis sugrįžo į Latviją, nes buvo informuotas, kad Rusijos caras suteikė jam malonę. Šis saugumas buvo trumpalaikis, kadangi Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo po metų.

Po karo, Ulmanis buvo vienas iš pagrindinių Latvijos Žmonių Tarybos (Tautas Padome) įkūrėjų, kuri 1918 m. lapkričio 18-ąją paskelbė Latvijos nepriklausomybę nuo Rusijos imperijos.

1920 m. konstitucinė konvencija paskelbė Latviją parlamentine respublika. Karlis Ulmanis buvo pirmasis Latvijos, tapusios nepriklausoma pirmą kartą po 700 metų, ministras pirmininkas.

Jis taip pat buvo Latvijos prezidentas nuo 1936 m. iki 1940 m. ir dar kelis kartus premjeras. Be to, jis įsteigė Latvijos Valstiečių Sąjungą, vieną iš dviejų žinomiausių politinių partijų tarpukario Latvijoje.

1934 m. gegužės 5 d., tariamai norėdamas apsaugoti šalį nuo perversmo, rengiamo dešiniųjų ekstremistų, žinomų Legiono vardu, vadovaujamų leitenanto pulkininko Voldemārs Ozols, Ulmanis paleido saeimą ir įvedė vykdomąjį neparlamentinį autoritarinį valdymą. Keletas armijos ir nacionalinės gvardijos dalinių karininkų, lojalių Ulmaniui, perėmė pagrindinių valstybės, komunikacijų ir transporto institucijų valdymą. Daugelis išrinktų pareigūnų, taip pat ir karininkai, priešinęsi perversmui, buvo suimti be jokio pagrindo.

Visos politinės partijos įskaitant Ulmanio Valstiečių Sąjungą buvo uždraustos. Dalis konstitucijos panaikinta, o pilietinių laisvių pradėta nepaisyti. Visi partijų ir organizacijų laikraščiai buvo uždrausti.

Apie 2 000 socialdemokratų buvo sulaikyta valdžios institucijų, taip pat iš seimo pašalinti dešinieji radikalai ir tie patys socialdemokratai. Iš viso 369 socialdemokratai, 95 dešinieji radikalai, nacistai ir kitų partijų atstovai buvo įkalinti Karostos kalėjime.

Po to, kai keli socialdemokratai, tokie kaip Bruno Kalniņš, buvo išteisinti, dauguma įkalintųjų taip pat išleisti.

1936 m. Albertsui Kviesiui baigus kadenciją, Ulmanis sujungė Prezidento ir Premjero pareigas.

Karlis Ulmanis buvo populiarus, ypač tarp ūkininkų, kurių dėka Latvija pasiekė aukštą ekonominį lygį. Per Ulmanio valdymą, sustiprėjo išsimokslinimo lygis, todėl Latvijoje buvo aukštas raštingumo lygis. Taip pat sustiprinti santykiai su JK ir Vokietija, bet santykiai su Sovietų Sąjunga pablogėjo. Ekonomika, ypač žemės ūkio ir pramoninės sektoriai, buvo smarkiai kontroliuojami. Ulmanis nacionalizavo daug privačių institucijų. Valstybė labai smarkiai kišosi į ekonomiką, kuri greitai vystėsi, kas lėmė aukštą Latvijos pragyvenimo lygį. Tuo metu, kai didžioji dalis pasaulio ekonomikos payrė krizę, Latvija turėjo augantį BVP ir latviškų eksporto prekių didėjimą.

Ulmanis buvo Latvijos nacionalistas, kuris palaikė šūkį „Latvija latviams“, ir manė, kad kiekviena etninė grupė Latvijoje turi išvystyti savo autentišką nacionalinę kultūrą.

Iš tikrųjų Ulmanio politika pašalino mažumos grupes nuo ekonominio gyvavimo laikotarpio ir davė latviams prieigą prie geresnės padėties valstybės valdyme. Pagal apytikrius apskaičiavimus, 1939 m. 90 % bankų ir kredito įmonių buvo valdomi latvių, palyginti su 20 % 1933 metais.

Dėl tokios politikos ekonomiškai nukentėjo etninės mažumos – vokiečiai, žydai, rusai, lietuviai. Tačiau Ulmanis neleido prieš mažumas naudoti fizinio ar psichologinio smurto, dėl to turėjo daug priešų komunistų ir nacistų tarpe. Laikotarpyje tarp 1920 ir 1938 metų daugybė žydų, bėgančių iš Nacistinės Vokietijos ir SSRS rado prieglobstį Latvijoje.

1939 m. Hitlerio Vokietija ir Stalino Sovietų Sąjunga pasirašė nepuolimo aktą, žinomą kaip Molotovo-Ribentropo paktą, kuriuo taip pat buvo padalyta Europa. Latvija pateko į SSRS įtakos sferą.

1939 m. Ulmanis įsileido sovietų karius, o po SSRS ultimatumo1940 m. birželį Latvija buvo visiškai okupuota Tarybų Sąjungos. Ulmanis liepė, kad latviai visiškai nesipriešintų sovietų kariuomenei. Karlio Ulmanio frazė ištarta radijuje reiškė, kad sovietams priešintis dabar neverta: “Aš pasiliksiu savo vietoje, ir jūs liekate savo vietose”.

1940 m. liepos 21 d. Karlis Ulmanis atsistatydino iš prezidento posto ir leidus sovietinei valdžiai, ketino emigruoti į Šveicariją. Tačiau jis atsidūrė Stavropolyje, kur 1941 m. liepą buvo suimtas.

Po metų, kai Vokietijos kariuomenė užėmė Stavropolį, jis ir kiti kaliniai buvo evakuoti į kalėjimą Krasnovodske (dabartinėje Turkmėnijoje). Gabenamas ten Ulmanis susirgo dizenterija ir 1942 m. rugsėjo 20-ąją mirė. Karlis Ulmanis neturėjo nei žmonos, nei vaikų, todėl mėgdavo sakyti, kad yra susituokęs su Latvija.

Karlio Ulmanio palikimas Latvijai ir latviams yra vertinamas nevienareikšmiškai.

Sovietinės okupacijos laikotarpiu Karlis Ulmanis buvo vadinamas fašistu, neatskiriamu nuo nacistų, kaltinamas “kruvina represija prieš Latvijos darbininką”. Kita vertus Latvijoje veikė fašistinė partija, kurios lyderį Gustavą Celminšą Karlis Ulmanis buvo įkalinęs.

Pokario politiniai emigrantai ir daugelis tų, kurie laikė 6 metus trukusį autoritarinį valdymą Latvijos aukso amžiumi, idealizavo Ulmanį. Ulmanis sukūrė keletą tradicijų, tokių kaip labdaringas aukojimas mokyklai, kurioje žmogus mokėsi. Šių tradicijų yra laikomasi ir šiomis dienomis.

Nepriklausomoje Latvijoje Ulmanis neprarado savo populiarumo, tačiau vis dar yra laikomas prieštaringa asmenybe. Daugelis latvių laiko jį tarpukario nepriklausomos Latvijos simboliu, o daugelis istorikų sutinka, kad Ulmanis teigiamai veikė šalį jos formavimosi laikotarpiu, kai Ulmanis ėjo ministro pirmininko pareigas. Tačiau autoritarinio periodo atžvilgiu nuomonės skiriasi. Nepaisant to, prie Ulmanio nuopelnų yra priskiriamas etninių latvių ekonominės gerovės suklestėjimas XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje. Taip pat yra pabrėžiama, kad Ulmanio valdymo laikotarpiu nebuvo tokia smarki militaristinė ir politinė priespauda, palyginus su kitomis tuometinėmis autoritarinėmis Europos šalimis. Iš kitos pusės, istorikai, tokie kaip Ulmanio biografas Edgars Dunsdorfs, laikosi nuomonės, kad politikas, paleidęs parlamentą ir įvedęs autoritarinį valdymą, negali būti laikomas teigiama figūra, net jei tas valdymas pasižymėjo ekonominiu suklestėjimu.

Tai, kad Ulmanis buvo vis dar labai populiarus Latvijoje per pirmus atgautos nepriklausomybės metus buvo jo sūnėno Gunčio Ulmanio išrinkimas prezidentu 1993 m.

Vienas pagrindinių Rygos gatvių yra pavadinta jo garbei (K. Ulmaņa iela). Taip pat pastaraisiais metais centrinėje miesto dalyje buvo atidengtas paminklas Karliui Ulmaniui.

Karlis Ulmanis buvo teigiamai pavaizduotas 2007 metų latviškame filme apie Latvijos kovas prieš rusų ir vokiečių pajėgas 1919 m. Rigas Sargi (Rygos kariai). Šiame filme K. Ulmanį vaidino lietuvių aktorius Kęstutis Jakštas.