Danielis Dei-Luisas

Danielis Dei-Luisas

Danielis Maiklas Bleikas Dei-Luisas (angl. Daniel Michael Blake Day-Lewis; g. 1957 m. balandžio 29 d.) – Anglijos aktorius. Turi Britanijos ir Airijos pilietybes.

Aktorius pasižymi atsidavimu įsikūnijant į savo vaidmenis. Jis dažnai lieka visiškai įsijautęs į įkūnijamo veikėjo vaidmenį iki kol užbaigiamas filmo filmavimas, net jeigu tai neigiamai paveikia jo sveikatą. Jis taip pat žinomas kaip vienas išrankiausių aktorių kino pramonėje, nuo 1998 m. vaidinęs vos penkiuose filmuose su didelėmis pertraukomis tarp jų.

Vienas iš daugiausiai pripažinimo sulaukusių savo kartos aktorių, už savo vaidmenis jis pelnė daugybę apdovanojimų, įskaitant tris „Oskarus“ geriausio aktoriaus kategorijoje ir kol kas yra vienintelis triskart laureatu šioje kategorijoje tapęs aktorius. Dei-Luisas taip pat turi keturis BAFTA, po tris Ekrano aktorių gildijos ir Kritikų pasirinkimo apdovanojimus bei po du „Auksinio gaublio“ ir „Satellite“ apdovanojimus.

Danielis Dei-Luisas gimė Londone, poeto Sesilio Dei-Luiso (Cecil Day-Lewis) ir aktorės Džil Balkon (Jill Balcon) šeimoje. Jo tėvas, kuris buvo anglų-airių kilmės, gyveno daugiausiai Anglijoje nuo tada, kai jam sukako dveji metai ir tapo Jungtinės Karalystės karalienės rūmų poetu. Jo motina buvo žydė, o jo senelių iš motinos pusės šeimos atsikraustė į Angliją iš Latvijos ir Lenkijos. Jo senelis iš motinos pusės seras Maiklas Balkonas (Sir Michael Balcon) buvo žymi figūra britų kino istorijoje ir kino studijos „Ealing Studios“ vadovas. Praėjus dvejiems metams po jo gimimo, šeima persikraustė į Croom’s Hill (Grinvičas), į pietus nuo Londono, kur Dei-Luisas užaugo su savo vyresniąja seserimi Tamasin Dei-Luis, kuri tapo dokumentinių filmų kūrėja.

Kol Dei-Luisas gyveno Grinviče, jį dažnai užgauliodavo vietiniai vaikai dėl to, kad jis buvo iš dalies žydų kilmės ir kilęs iš aukštuomenės šeimos. Jis gerai įvaldė vietinį akcentą bei manieras ir pats tai laiko savo pirmąja įtikinančia vaidyba. Paauglystėje jis mėgo pažeidinėti įstatymus vagiliaudamas ar darydamas kitokius smulkius nusikaltimus.

1968 m. jo tėvai suvokdami, kad jo elgesys tapo nekontroliuojamas, išsiuntė jį į savarankišką Sevenoukso mokyklą Bedeilse, Kente, kur jam teko apsigyventi bendrabutyje. Nors jis neapkentė mokyklos, jis susidomėjo dailidės amatu, vaidyba ir žvejyba. Neapykanta mokyklai vis augo, tad po dviejų metų jis buvo perkeltas į kitą savarankišką mokyklą Petersfilde (Hempšyras), kurią taip pat lankė ir jo sesuo. Mokykla sudarė labiau laisvesnės ir kūrybiškesnės įstaigos įvaizdį. Netrukus jis suvaidino chuligano vaidmenį filme „Sunday Bloody Sunday“, būdamas 14-os. Jis šį nutikimą įvardija kaip „rojų“, nes jam buvo sumokėta £2 už tai, kad jis apgadintų prabangias mašinas, pastatytas šalia vietinės bažnyčios.

Palikus Bedeilsą (Bedales) 1975 m., jo maištingas požiūris pamažu išnyko. Be to, jis turėjo apsispręsti, kokios karjeros jis nori siekti. Nors jis jau buvo pasižymėjęs vaidyboje Londono nacionaline jaunimo teatre, Dei-Luisas pateikė prašymą dėl darbo pas baldžių kaip jo mokinys, bet buvo atmestas dėl to, jog neturėjo patirties. Vėliau jis buvo priimtas į Bristolio „Old Vic“ teatro mokyklą, kurią lankė trejus metus, po to galiausiai žengė ir į paties „Old Vic“ teatro sceną.

Devintajame XX a. dešimtmetyje Dei-Luisas dirbo teatre ir televizijoje, įskaitant BBC serialus „Frost in May“ ir „How Many Miles to Babylon?“. Praėjus vienuolikai metų po jo kino debiuto, Dei-Luisas tęsė karjerą kine, suvaidinęs nežymų Kolino vaidmenį filme „Gandis“, kur jis užgauliojo pagrindinį filmo veikėją, ir užtai buvo išbartas motinos. 1982 m. atliko itin nusisekusį vaidmenį pjesėje „Another Country“. Kitais metais jam atiteko pirmojo kapitono padėjėjo vaidmuo filme „The Bounty“, po kurio jis prisijungė prie „Royal Shakespeare Company“, atlikęs Romeo ir Flute vaidmenis pjesėse „Romeo ir Džuljeta“ ir „Vasarvidžio nakties sapnas“.

1985 m. Dei-Luisas vaidino homoseksualą filme „My Beautiful Laundrette“, kurio veiksmas vyksta 9-ajame dešimtmetyje, kai Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė buvo Margareta Tečer. Daugiau publikos dėmesio sulaukė suvaidinęs filme „A Room with a View“ (1986 m.). 1987 m. Dei-Luisas atliko pagrindinį vaidmenį Milano Kunderos filme „Nepakeliamas būties lengvumas“, kuriame taip pat vaidino Lena Olin ir Džiuljeta Binoš. Jis suvaidino Čekijos chirurgą, kurio hiperaktyvus, tik seksualiniais santykiais paremtas gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, kai jis pamilsta moterį. Per aštuonerių mėnesių filmavimo laikotarpį, jis išmoko kalbėti čekiškai ir pirmąkart išbuvo veikėjo vaidmenyje iki kol pasibaigė filmo filmavimas.

Nepriekaištinga veikėjo Krisčio Brauno vaidyba 1989 m. Džimo Šeridano filme „Mano kairė koja“ jam uždirbo eilę apdovanojimą, įskaitant pirmąjį „Oskarą“. Vaidmeniui jis ruošėsi dažnai lankydamasis Sandymount School Clinic klinikoje Dubline, kur jis susibendravo su keletu neįgaliųjų, iš kurių kai kurie buvo nebyliai. Filmavimų metu jis visą laiką išbuvo veikėjo vaidmenyje. Prieš kameras vaidindamas sunkiai paralyžiuotą asmenį, jis tai darė ir už kadro; kadangi jis likdavo sėdėti vėžymėlyje, filmavimo grupė turėdavo jam padėti judėti, jiems tekdavo jį kartu su vėžymėliu perkelti per apšvietimo laidus, o tai juos itin nervindavo. Visi šie suvaržymai turėjo Dei-Luisui padėti įsijausti į Brauno vaidmenį.

1989 m. Dei-Luisas sugrįžo į teatro sceną dirbti su Ričardu Eiru (Richard Eyre) Londono nacionalinio teatro pjesėje „Hamletas“, bet nualpo scenos, kurioje Hamletas pirmąkart išvysta savo tėvo šmėklą, viduryje. Jis ėmė nevaržomai kūkčioti, tad jį pakeitė Džeremis Nortamas (Jeremy Northam), kuris dar ir sulaukė atsistojusių žiūrovų ovacijų. Sklido gandai, kad jis pamatė savo paties tėvo šmėklą, o tai patvirtino britų įžymybių pokalbių laidoje „Parkinson“. Po šio incidento jis daugiau nebegrįžo į teatro sceną.

1992 m., praėjus trejiems metams po jo laimėto „Oskaro“ apdovanojimo, pasirodė „Paskutinis mohikanas“. Buvo paviešinta informacija apie tai, kaip Dei-Luisas rengėsi vaidmeniui; jis griežtai laikėsi fizinių treniruočių grafiko ir išmoko išgyventi miškuose, kur jo veikėjas gyvendavo, stovyklaudavo, medžiodavo ir žvejodavo. Jis netgi visuomet su savimi nešiojosi šautuvą bei išmoko nudirti gyvūnams odą.

Jam vėl teko dirbti su Džimu Šeridanu filmuojant filmą „Vardan tėvo“, kuriame jis suvaidino Džerio Konlono, vieno iš Gildfordo ketverto, neteisingai Laikinosios Airijos respublikonų armijos (IRA) apkaltintų Gildfordo barų sprogdinimais ir nuteistų keturių žmonių, vaidmenį. Jis numetė daug svorio, kartkartėmis imdavo kalbėti Šiaurės Airijos akcentu bei tam tikrą laiko tarpą praleido kalėjimo kameroje. Be to, jis pareikalavo kūrybinės grupės, kad šie aplietų jį šaltu vandeniu ir išplūstų keiksmažodžiais.

1993 m. vaidino Martino Skorsezės filme „Nekaltybės amžius“. Jis du mėnesius vaikščiojo Niujorko gatvėmis šaltu oru, dėvėdamas XIX a. 8-ojo deš. aristokratiškus drabužius ir cilindrą.

1996 m. Dei-Luisas vaidino filme „The Crucible“. Filmavimo metu susipažino su būsimąja žmona, autoriaus dukra, Rebeka Miler. Vėliau sekė vaidmuo Džimo Šeridano filme „Boksininkas“, kur jis suvaidino buvusį ir neseniai iš kalėjimo paleistą boksininką.

Po pastarojo filmo Dei-Luisas trumpam pasitraukė iš vaidybos ir grįžo prie savo senos aistros – dailidės amato. Jis persikėlė į Florenciją, Italijoje, kur susidomėjo batsiuvyste ir netgi tapo batsiuvio mokiniu.

Į kino ekranus sugrįžo su filmu „Niujorko gaujos“ (2002 m.), kur vaidino nusikaltėlių gaujos lyderį Viljamą „Skerdiką“ Katingą. Dei-Luisas mokėsi pas mėsininką, o tarp filmavimų visad būdavo veikėjo vaidmenyje ir netgi kalbėdavo Niujorko akcentu. Šis vaidmuo jam atnešė trečiąją „Oskaro“ nominaciją.

Po filmo „Niujorko gaujos“, Dei-Luiso žmona, režisierė Rebeka Miler pasiūlė jam pagrindinį vaidmenį filme „Baladė apie Džeką ir Rožę“, kur jis suvaidino mirštantį vyrą, kuris gailisi tuo, kaip susiklostė jo gyvenimas. Filmavimo metu jis nusprendė gyventi atskirai nuo savo žmonos tam, kad geriau įsikūnytų į veikėją.

2007 m. jis suvaidino Polo Tomo Andersono filme „Bus kraujo“. Už vaidmenį šiame filme jis pelnė antrąjį geriausio pagrindinio vaidmens aktoriaus „Oskaro“ apdovanojimą. Vėliau sekė Robo Maršalo miuziklo adaptacija „Devyni“ (2009 m.), kurią režisavo Gvido Kontinis.

2012 m. nusifilmavo istorinėje Stiveno Spilbergo dramoje „Linkolnas“. Ruošdamasis vaidmeniui, Dei-Luisas perskaitė per 100 knygų apie Abraomą Linkolną, taip pat ilgai dirbo su grimuotoja, kad atrodytų kuo panašesnis į Linkolną. 85-ojoje „Oskarų“ teikimo ceremonijoje jis pelnė trečią apdovanojimą. Po šio filmo jis pareiškė, kad pasitraukia iš vaidybos meno neapibrėžtam laikui, manydamas, jog nesugebės suvaidinti geriau nei „Linkolne“.

Dei-Luisas susitikinėjo su prancūzų aktore Isabele Adženi. Santykiai truko šešerius metus, bet jiedu galiausiai išsiskyrė. Judviejų sūnus Gabrielius Keinas Dei-Luisas gimė 1995 m. Niujorke, praėjus keliems mėnesiams po to, kai jie nutraukė santykius. 1996 m. filmuojant filmą „The Crucible“, jis susipažino su scenarijaus autoriaus dukra Rebeka Miler ir vėliau, tais pačiais metais, susituokė. Pora susilaukė dviejų sūnų, Ronano Kelo Dei-Luiso (g. 1998) ir Kešelio Bleiko Dei-Luiso (g. 2002). 1993 m. Dei-Luisui buvo suteikta Airijos pilietybė. Jis taip pat turi ir Britanijos pilietybę.