Henrikas Šlymanas

Henrikas Šlymanas (vok. Johann Ludwig Heinrich Julius Schliemann, 1822 m. sausio 22 d. Noibukovas, Meklenburgas-Pomeranija, Vokietija – 1890 m. gruodžio 26 d. Neapolis, Italija) – vokiečių verslininkas, archeologas-mėgėjas.

Henrikas Šlymanas gimė 1822 m. sausio 6 d. neturtingo pastoriaus šeimoje, Noibukovo kaimelyje prie Baltijos jūros, Vokietijoje. Jo tėvas Ernstas Šlymanas (1780–1870 m.) buvo vietos pastorius. Po metų šeima persikėlė gyventi į Ankeršageną vok. Ankershagen, kur ir prabėgo H. Šlymano vaikystė. Tėvas dažnai sūnui pasakodavo senovės legendas apie Pompėjos žlugimą, Trojos karą ir kt. Kai Henrikui sukako aštuoneri, tėvas sūnui padovanojo iliustruotą Liudviko Jererio (vok. Ludwig Jerrer) „Pasaulinę istoriją vaikams“. Vaikas nuo vaikystės svajojo surasti ir atkasti Trojos miestą.

Tėvas visokeriopai skatino sūnų domėtis istorija, bet pats būdamas girtuokliu, į pasaulį ir gyvenimą žiūrėjo gana laisvamaniškai. Tai lietė ir jo santykius su moterimis. H. Šlimano motina Luiza (vok. Luise Therese Sophie), kentusi vyro neištikimybę, mirė 1831 m. Tėvas vedė vieną iš savo meilužių. Tai galutinai sugriovė šeimą ir jaunąjį Henriką auklėti pasiėmė dėdė Fridrikas. Šis jaunuoliui leido privačiai mokytis lotynų kalbos pas Karlą Andresą. Kartą Henrikas lotynų kalba parašė apsakymą apie Trojos karą. Matydamas mokinio pasiekimus lotynų kalboje, Andresas nutarė leisti jaunuolį mokytis į gimnaziją vok. Gymnasium Carolinum (Neustrelitz). Nustačius bažnyčios lėšų švaistymą Henriko tėvui buvo iškelta baudžiamoji byla, bei grąžinti pinigus bažnyčiai. Pinigų mokslams gimnazijoje neliko ir pasimokius tris mėnesius Henrikui teko pereiti į realinę mokyklą (vok. Realschule).

1836 m. H. Šlymanas baigė mokyklą ir pradėjo dirbti padėjėju vok. Herr Holtz’s maisto prekių parduotuvėje Furstenberge, netoli Berlyno. Po penkerių darbo metų, dėl ligos, buvo priverstas palikti darbą.

1841 m. H. Šlymanas pėsčias išėjo ieškotis darbo į Hamburgą. Laive „Dorothea“ įsidarbino junga ir lapkričio 28 d. išplaukė į Venesuelą, bet laivas pateko į audrą ir nuskendo. Kaip laiškuose rašė pat H. Šlymanas, tik jam ir dar aštuoniems jūreiviams pavyko išsigelbėti: jie valtimi pasiekė Olandijos krantą. Prūsijos konsulas Amsterdame padėjo jaunam jūreiviui. Po gydymosi ligoninėje jį įdarbino prekybos kompanijoje Hoyack & Co. Darbas buvo nesunkus ir H. Šlymanas turėdamas darbe daug laisvo laiko, pradėjo savarankiškai mokytis užsienio kalbų. Per trejus metus jis sugebėjo išmokti olandų, anglų, prancūzų, italų ir portugalų kalbas.

1844 m. H. Šlymanas įsidarbino B. H. Schröder & Co prekybos kompanijoje. Čia jis pradėjo mokytis rusų kalbos ir jau po pusantro mėnesio sugebėjo rusiškai rašyti tarnybinius laiškus į Rusiją. Daug žadantį darbuotoją kompanija komandiravo dirbti į Sankt Peterburgo atstovybę. 1846 m. sausį 24-metis H. Šlymanas išvyko į Rusiją.

Atvykęs į Rusiją H. Šlymanas, be darbo keliose vokiečių firmose, įkūrė savąją ir greit pasiekė komercinių aukštumų. Prekiavo įvairiomis žaliavomis: Čilės salietra (parako komponentė), guma, cukrumi, bet pagrindinė prekė buvo indigo. Komercinius sandorius sudarinėjo visame pasaulyje, o jo verslo atstovybės buvo Maskvoje, Paryžiuje, Londone ir Amsterdame. 1847 m. vasario 5 d. priėmė Rusijos pilietybę ir tapo „Andrejumi Aristovičiumi“. Palaipsniui H. Šlymanas tapo vis įtakingesne asmenybe Rusijos verslo pasaulyje. Jam buvo suteiktas garbės piliečio vardas ir savo naująją gimtinę jis vadino „mano mylimoji Rusija“.

H. Šlymanas turėjo du jaunesnius brolius – Liudviką ir Paulių. Paulius padėjo jam verslo reikaluose Sankt Peterburge, o Liudvikas 1848 m., „aukso karštinės“ metu, emigravo į Ameriką. 1850 m. gegužę jis vakarų krante mirė nuo šiltinės. H. Šlymanas gavo pranešimą, kad po brolio mirties liko didelis palikimas. Iš Rusijos į Ameriką atvažiavęs H. Šlymanas beveik nieko negavo, nes brolio kompanionas didžiąją palikimo dalį buvo pasisavinęs ir pasislėpęs. H. Šlymanas JAV įsteigė banką ir pradėjo perpardavinėti aukso smėlį. Naujas verslas jam atnešė didelį pelną. Jam būnant San Franciske, Kalifornija buvo prijungta prie JAV. Taip H. Šlymanas automatiškai tapo JAV piliečiu.

1852 m. rugpjūtį 30-metis H. Šlymanas sugrįžo į Sankt Peterburgą, o spalio 12 d. vedė Jekateriną Petrovną Lyžiną (rus. Екатерина Петровна Лыжина). Nors jie susilaukė sūnaus Sergejaus ir dviejų dukrų Natalijos ir Nadieždos, – jų šeimyninis gyvenimas nesusiklostė.

Todėl visas savo jėgas H. Šlymanas skyrė verslui. Viename savo laiškų jis rašė, kad labai daug dirba, nes be darbo jis eina iš proto ir jokios linksmybės jam neįdomios. 1853 m. prasidėjo Krymo karas, kurio dėka jis dar labiau pralobo. Tikėdamasis, kad anglai blokuos Rusijos prekybos uostus ir prekių tiekimas sutriks, H. Šlymanas naudojosi Klaipėdos uostu, tuomet priklausiusiu neutraliai šaliai Prūsijai, ir pelningai gabeno prekes į Rusijos gilumą. Šiam verslui jis investavo didelę sumą ir išvyko į Klaipėdą koordinuoti prekių atkrovimo, bet atvykęs pamatė visiškai sudegusį miestą. Laimei, sandėliai, kuriuose buvo saugomos H. Šlymano prekės, išliko ir jos buvo parduotos už dvigubą kainą. 1861 m. Rusijos vyriausybė ruošėsi ant didelio formato popieriaus lapų paskelbti baudžiavos panaikinimo manifestą. H. Šlymanas pasistengė supirkti kiek galima daugiau šio popieriaus, o paskui jį pardavė labai užkėlęs kainą. Akivaizdus sukčiavimas ir nekokybiškos prekės neliko nepastebėta imperatoriaus. Kada H. Šlymanas norėjo pradėti archeologinius kasinėjimus Ukrainos kurganuose ir pateikė prašymą įvažiuoti į Rusiją, imperatorius Aleksandras II rezoliucijoje užrašė: „Tegu atvažiuoja – pakarsime“.

1856 m. pasibaigęs Krymo karas atnešė H. Šlymanui pelno ir jis sau leido pradėti pildytis vaikystės svajonėms – pradėti mokytis graikų kalbos. Senoji graikų kalba buvo vienintelė, kurią jis išmoko nepriekaištingai. Jis pasisamdė graikų kalbos mokytoją, bet dirbo jau anksčiau išbandytu ir patikrintu metodu: daug garsiai skaitė ir mokėsi atmintinai. Naująją graikų kalbą jis išmoko per šešias savaites ir ėmėsi senosios, kuri pasirodė žymiai sunkesnė. Žinoma jis mokėsi iš originalaus Iliados ir Odisėjos tekstų. H. Šlymanas per tris mėnesius puikiai įsisavino šią kalbą ir galėjo skaityti Senovės Graikijos tekstus, tame tarpe ir savo mėgstamą Homerą. Paskui ėmėsi arabų kalbos, nes ši kalba turėjo didelę įtaką Europos civilizacijai. Taip H. Šlymanas pasiruošė Viduržemio jūros civilizacijų tyrinėjimams.

1858 m. H. Šlymanas keliavo po Siriją, Palestiną, Egiptą, Turkiją ir Graikiją. Šios kelionės metu jam kilo noras pasitraukti iš verslo, bet įmonių iš pardavimo procesas užtruko dėl teismų. 1860 m. H. Šlymanas sėkmingai investavo į JAV medvilnės rinką. Ten prasidėjęs pilietinis karas atnešė didelį pelną. Tik 1863 m. jam pavyko išspręsti juridinius verslo ginčus ir išsiruošti į kelionę aplink pasaulį. 1864 m. gegužę H. Šlymanas paliko Vokietiją, kirto Viduržemio jūrą ir atvyko į Tunisą. Čia jis aplankė Kartaginos griuvėsius, paskui aplankė Italijoje Pompėjos liekanas, iš čia vėl į Egiptą ir tolyn į rytus – į Indiją ir Ceiloną, kad savo akimis pamatyti induizmo bei budizmo šventyklas. Toliau kelias suko į Kiniją, kur išsipildė jo sena svajonė – jis pamatė Didžiąją kinų sieną. Paskui aplankė Pekiną ir Šanchajų, o iš ten išvyko į Japoniją. Iš Japonijos laivu kirto Ramųjį vandenyną ir atvyko į JAV. Kalifornijoje jis aplankė brolio kapą. Meksikoje jis apžiūrėjo actekų civilizacijos liekanas. Kelionė truko dvejus metus.

Grįžęs į Europą ir nusprendęs pakeisti savo gyvenimą H. Šlymanas įstojo studijuoti į Sorbonos universitetą archeologijos, kad įgyvendintų savo vaikystės svajonę – atrasti legendinę Homero aprašytą šalį – Troją.

Tuo metu H. Šlymanas pasiūlė savo žmonai atvykti į Paryžių. Po jos neigiamo atsakymo jis dar bandė tai įgyvendinti prievarta, nustojo ją finansuoti ir uždraudė savo pažįstamiems padėti badaujančiai šeimai, bet tai nepadėjo ir H. Šlymanui 1869 m. teko vykti į JAV Indianą, kur buvo galima vienašališkai nutraukti santuoką.

Neišklausęs pasirinktų paskaitų Sorbonos universitete, 1868 m. H. Šlymanas išvyko į Italiją, naujomis, archeologo akimis, pažiūrėti į Romos ir Pompejos istorinį palikimą. Liepos 28 d. persikėlė į Graikiją ir atliko pirmuosius savo gyvenimo kasinėjimo darbus Itakės saloje. Pagal Homero „Odisėją“, šioje saloje stovėjo pagrindinio herojaus namas ir H. Šlymanas ėmėsi ieškoti poemoje minimų istorinių faktų. Darbai užtrūko tik dvi dienas. Keletą žemėje rastų artefaktų H. Šlymanas iš karto priskyrė „Odisėjai“. Tokios skubotos išvados ir ateityje buvo jo braižas, bei kritikos jo adresų priežastimi.

Vėliau jis atvyko į Mikėnus, ieškoti Trojos karo dalyvio, Agamemnono kapo. Iš Mikėnų, Homero žinovas, atvyko į „Iliadoje“ minimą lygumą, vakarinėje Mažosios Azijos dalyje, prie Dardanelų. Tuo metu pasaulyje vyko aktyvios diskusijos dėl Trojos vietos. Labiausiai įtikinama teorija H. Šlymanui atrodė ta, kad miestas egzistavo ant Hisarliko kalvos.

Šios kelionės rezultatus H. Šlymanas publikavo 1869 m. savo pirmoje knygoje „Itakė, Peloponesas ir Troja“ (vok. Ithaka, der Peloponnes und Troja). Savo darbą, kaip disertaciją, jis pristatė Rostoko universitete. Vietos profesūra pritarė H. Šlymano moksliniams tyrimams ir skyrė daktaro laipsnį.

H. Šlymanas suprato, norint įrodyti savo tiesą, reikia surasti Troją. Hisarliko kasinėjimams Osmanų valdžia leidimą išdavė tik po metų ir 1871 m. spalį prasidėjo darbai. Paieškos vyko iki 1873 m., ir kaip buvo tikėtasi, darbus lydėjo sėkmė. H. Šlymanas po klasikinio graikų miesto griuvėsiais surado dar senesnių įtvirtinimų liekanas ir kelis bronzos amžiaus kultūrinius sluoksnius. Buvo surasta Mikėnų kultūra.

1873 m. gegužės 31 d. darbininkai atkasė didelio statinio pamatus su gaisro žymėmis. H. Šlymanas iš karto jį pavadintos Priamo namu. Jo kampe archeologas aptiko Priamo lobį, kuris išgarsino H. Šlymaną visame pasaulyje. Pusantro kilogramo aukso, 24 vėriniai, 6 apyrankės, 870 žiedų, 4066 sagės, 600 gramų talpos auksinis butelis, 2 nuostabios diademos, grandinėlės, daugybė smulkių papuošalų. Pagal sutartį, pasirašytą su Omanų vadovybe, pusę radinių archeologas turėjo perduoti Turkijai, tačiau jis to daryti neketino. Su žmonos Sofijos pagalba jie lobį paslėpė ir išvežė jį į Europą. Lobis buvo pats tikriausias įrodymas apie surastąją Troją.

H. Šlymano Trojos paieškos metodai iššaukė archeologų-profesionalų kritikos škvalą. Žinomas archeologas Ernstas Kurcius (vok. Ernst Curtius), tuo metu vadovavęs kasinėjimų grupei Olimpijos teritorijoje, ypač nepalankiai pasisakė prieš nekruopščius H. Šlymano kasinėjimus, siekdamas bet kokia kaina įrodyti savo teorijas ir vadino jį aferistų bei šarlatanu (vok. schwindler und pfuscher). Visą tai, kas nesiejo su menamu Trojos karu, buvęs verslininkas ignoruodavo, o kai kada netgi neatsargiai sunaikindavo. Ypač stipriai nukentėjo atkasti kultūriniai sluoksniai. Mokslininkai piktinosi H. Šlymano siekiu, nežiūrint į nieką, viską ką jis ištraukdavo iš žemės, skelbti Homero laikotarpio liekanomis. Šlovingasis „Priamo lobis“ atrodė įtartinai. Daugelis buvo įsitikinę, kad H. Šlymanas apjungė įvairių epochų ir vietų artefaktus. „Kuo remiantis, – klausė archeologai, – jis teigia, kad visi šie daiktai priklauso Priamui?“ O H. Šlymanas manė, kad geriausias atsakymas dogmatikams bus – tęsti kasinėjimus. Atėjo eilė Mikėnams.

Apie tai, kad Mikėnuose yra palaidotas Trojos karo herojus Agamemnonas buvo žinoma iki H. Šlymano. Jis iškėlė sau tikslą, – baigti ginčus apie legendinio karaliaus palaidojimo vietą. Į jo pareiškimą, kad kapas yra apvalaus statinio liekanų centre niekas nekreipė dėmesio. Europos archeologų draugija, kritikavo neprofesionalą. Bet jis nusprendė, kad vienintelis būdas priversti oponentus juo patikėti – ieškoti ir surasti.

Nors akademiniuose sluoksniuose H. Šlymanas virto skandalinga figūra, atsirado žmonių, kurie panorėjo jam padėti. Jų tarpę buvo Oksfordo universiteto profesorius Maksas Miuleris ir žinomas antropologas ir patologo anatomas iš Berlyno Rudolfas Virchovas. Paieškomis susidomėjo ir tuometinis Anglijos ministras pirmininkas, didelis Homero gerbėjas, Viljemas Gladstonas. Šių ir kitų entuziastų palaikymas labai padėjo H. Šlymanui.

Mikėnuose pradėti kasinėjimo darbus sekėsi sunkiai. Ilgai užtrūko gauti leidimą iš Graikijos vyriausybės dėl darbų pradžios. Po dvejų metų derybų, 1876 m. rugpjūtį, H. Šlymanui pavyko gauti leidimą, o po keturių mėnesių darbo jau buvo pirmieji rezultatai. Prie įžymiųjų „Liūtų vartų“, šalia vakarinių miesto įtvirtinimų, jis aptiko didelę kapavietę – penkis kapus, kuriuose buvo keletas kilogramų aukso, pomirtinių laidojimo kaukių, karūnų ir įvairiausių papuošalų. Radinių tarpe buvo ir įžymioji auksinė laidojimo kaukė. Iš karto buvo prisiminti Homero žodžiai apie „auksu turtingus Mikėnus“. Žinia apie auksinę kaukę tuoj pat apskriejo visą Europą.

H. Šlymanas tikėjo, kad surado Agamemnono ir jo šeimos kapą, bet prisimindamas, kaip sutiko jo Trojos atradimus, savo nuomonės šį kartą neišsakė. Vėliau kaukė buvo pavadinta „Agamemnono kauke“, bet pats H. Šlymanas niekada viešai nepasisakė, kad kaukė priklauso Agamemnonui. Vėlesni tyrimai parodė, kad kaukė ir kiti papuošalai yra žymiai senesni, nei gyveno legendinis karalius. Mokslininkai H. Šlymano radinius priskiria XVI a. pr. m. e., tad jis nesurado Agamemnono, bet jo kasinėjimai patvirtino Mikėnų kultūros egzistavimą, kuri egzistavo anksčiau, nei klasikinė Graikija. Jau bronzos amžiaus pradžioje mikėniečiai turėjo paprotį gaminti auksines laidojimo kaukes.

Po kasinėjimo darbų ataskaitos publikavimo kilo triukšmas: ne specialistai H. Šlymanui triukšmingai plojo, o akademinė bendruomenė jį kritikavo. Pripažintas vokiečių archeologas Ernstas Kurcius teigė, kad H. Šlymanas savo radinius bet kokia kaina stengiasi sutapatinti su Homero poemos įvykiais. Nors ir pats Trojos ieškotojas jau suprato savo darbų metodikos trūkumus. Bet negalima buvo neigti, kad jo kasinėjimų dėka, Egėjo jūros rajone egzistavo kultūra anksčiau nei klasikinė graikų kultūrą ir ši kultūra niekuo nenusileido savo išsivystymu. Tuo metu radinių amžiaus dar nebuvo galima tiksliai datuoti, bet buvo aišku, kad priskirti juos Homero epochai negalima. Kad teisingai viską išsiaiškinti, buvo reikalingas profesionalumas ir mokslinės žinios. H. Šlymanas tai pripažino tik gyvenimo saulėlydyje.

Praėjus dviem metams po Mikėnų kasinėjimo, 56-mečiui H. Šlymanui, žmona Sofija pagimdė sūnų. Trojos karo herojaus garbei sūnui buvo suteikė Agamemnono vardą. 1879 m. H. Šlymanas atnaujino Trojos paieškas. Šį kartą jam padėjo Rudolfas Virchovas. Po metų archeologas pradėjo Orchomeno (Bojotija) kasinėjimus. Kartu su Troja ir Mikėnais, šis miestais taip pat yra minimas Homero epe. Bet aukso relikvijų čia surasti nepavyko: jos buvo išgrobstytos ankstesnių šimtmečių kapų plėšikų.

Tuo laikotarpiu H. Šlymanas pradėjo keisti savo diletantišką kasinėjimų būdą. Didelę įtaką suvaidino R. Virchovas, o taip pat architektas ir archeologas Vilhelmas Derpfeldas. Jam buvo sunku priprasti prie nuoseklaus ir kruopštaus bendražygių metodo, bet palaipsniui išmoko savo paieškose naudoti akademinės archeologijos pasiekimus.

1884 m. H. Šlymanas pradėjo Tiryns kasinėjimus, kur pagal padavimą gyveno Heraklis, ir iš kur achajų laivynas išplaukė į karą. H. Šlymanaui su V. Derpfeldu pavyko surasti didelio pastato pamatus su daugybe koridorių, kiemų, didelių ir mažų kolonijinių salių ir šalia esančiais kambariais. Šio pastato pagrindą sudarė 12 x 10 m megaronas, kurio viduryje buvo aukuras ir keturios nešančiosios kolonos išpuoštos freskomis ir inkrustuotomis lubomis. Prišais buvo prieangis ir vestibiulis su į lauką išeinančia kolonada ir apsuptą daugybės įvairių kambarių ir patalpų.

Šis pastatas kažkuo buvo panašus į tą, kur H. Šlymanas surado „Trojos Priamą“. Bet buvo vienas svarbus skirtumas: Tirynso pastatas visais atžvilgiais buvo žymiai didesnis. Tai reiškė, kad Trojos II pastatas, kurį H. Šlymanas laikė Homero laikų, iš tikro buvo žymiai senesnis ir negalėjo būti Trojos karo metu. Per neatsargų ir skubotą Trojos kasinėjimą jis to nepastebėjo ir daug ką nepataisomai sunaikino. H. Šlymanas tai suprato ir išgyveno didelį nusivylimą.

Tolesnius kasinėjimo darbus Tiryne jis perdavė V. Derpfeldui, kas anksčiau nebūtų buvę įmanoma, o pats išvyko į Kubą. Čia jis pardavė turimas geležinkelio kompanijos akcijas, o gautas lėšas investavo taip, kad iki gyvenimo pabaigos būtų aprūpinta šeima, o pats galėtų užsiimti archeologija.

65-metis H. Šlymanas turėjo problemų su ausimi, bet tai niekaip neatsiliepė jo aistrai ieškoti. Jis buvo suplanavęs darbus Kretoje ir Egipte.

1890 m. H. Šlymanas kasinėjo kartu su V. Derpfeldu Troją. Pradėjo vėl labai skaudėti ausis ir vasarą jam teko palikti kasinėjimo darbus. Jis išvyko į Atėnus, o lapkričio 13 d. Halės universitetinėje ligoninėje buvo atlikta ausies operacija.
H. Šlymano kapas.

Pilnai nepasveikęs, H. Šlymanas nusprendė Kalėdas sutikti kartu su šeima. Gruodžio viduryje paliko ligoninę ir per Leipcigą, Berlyną ir Paryžių atvyko į Neapolį. Prieš pat išplaukiant laivui į Atėnus, jo sveikatos būklė staiga pablogėjo ir jis vėl kreipėsi pas otorinolaringologą. Gruodžio 25 d. vaikštinėdamas staiga prarado sąmonę. Praeiviai archeologą nuvežė į artimiausią ligoninę, bet nesuradus jokių dokumentų buvo atsisakyta priimti. Vienoje kišenėje buvo rastas kvitas su jo pavarde. H. Šlymaną skubiai pervežė į viešbutį ir iškvietė geriausius gydytojus.

Kitą dieną didysis archeologas-mėgėjas mirė. Liūdna žinia pasiekė Atėnus, žmona Sofija ir V. Derpfeldas išvyko parsivežti kūno.

1891 m. sausio 4 d. kūnas buvo parvežtas į Graikiją. Į archeologo karstą buvo įdėtos knygos: „Ilijada“ ir „Odisėja“. Laidotuvių ceremonijoje dalyvavo daugelio šalių diplomatai.

H. Šlymanas palaidotas Pirmose Atėnų kapinėse (gr. Πρώτο Νεκροταφείο Αθηνών).

H. Šlymanas antikos laikų istoriją, kalbas ir archeologijos abėcėlę išmoko savarankiškai. Iš jo juokėsi profesionalai, bet jis surado tai, ko jie, pripratę aklai tikėti vadovėliams, surasti nesugebėjo. Nors jis ir buvo diletantas, jo ieškojimai suvaidino svarbų vaidmenį archeologijos raidai. Jam priklauso Egėjo civilizacijos atradimas. Bet jo principai – darbų vykdymo metodai ir archeologijos etika – šių dienų mokslininkams yra nepriimtini.

Po H. Šlymano mirties, Trojos kasinėjimus tęsė V. Derpfeldas. Jam pavyko nustatyti, kuris kultūrinis sluoksnis priskirtinas Trojos karo laikams, – ne antras, kaip manė H. Šlymanas, o šeštas. Todėl „Priamo lobis“ yra datuojamas apie 2000 m. pr. m. e. Nuo 1939 m. amerikiečių archeologas Karlas Blegenas pratęsė Trojos tyrinėjimą. Jo tyrimų rezultatai parodė, kad sudegę Trojos įtvirtinimai priklauso 7a kultūriniam sluoksniui. Šiandien mokslo visuomenė šią teoriją laiko labiausiai tikėtina.

Kalbant apie Egėjo kultūrą reikia atkreipti dėmesį ir į anglų archeologo Arturo Evanso tyrimų išvadas. Jis dirbo Kretoje, kur H. Šlymanui „pakasinėti“ neteko, ir surado Mino civilizacijos Kretos kultūrą, linijinį A raštą ir linijinį B raštą. 1952 m. anglų filologas Maiklas Ventris iššifravo „linijinį B“ raštą. Molio lentelėse su senovės rašmenimis buvo minimas Achilo ir Hektoro vardai, bet jie priklausė paprastiems žmonėms, o ne Homero herojams.

Iššifravus senovės raštus išaiškėjo, kad Mikėnų kultūros žmonės kalbėjo kalba labai panašia į senovės graikų kalbą. Tai buvo vienintelis siūlas rišantis Mikėnų civilizaciją su Homero kūryba. Daugelis mokslininkų iki M. Ventriso bandė perskaityti šiuos raštus, bet nesėkmingai. Gaila, bet talentingas lingvistas 1956 m. žuvo. „Linijinis A“ raštas kol kas lieka neiššifruotas.

Po H. Šlymano mirties mokslininkai pasiekė daug rezultatų tyrinėdami Mikėnų civilizaciją, bet iki šiol neaišku ar ši kultūra turi sąsajų su Homero epu. Nežiūrint į visus iki šiol atliktus kasinėjimus, kol kas nerasta istorinių įrodymų susijusių su „Iliados“ ir „Odijėjos“ įvykiais. Vėl pasigirsta siūlymų, kad archeologams nereikia susieti Homero kūrybos su tuo, ką pavyksta iškasti iš žemės. Kaip būtų neparadoksalu, kuo toliau žengia mokslas, tuo mistiškesnis atrodo Homero eilėraščių pasaulis.

H. Šlymano archeologinių kasinėjimų dėka archeologija žengė didelį žingsnį į priekį. Dabar archeologui mėgėjui ne taip paprasta atlikti reikšmingą atradimą, bet nereiškia, kad neįmanoma. Kiekvieno entuziasto darbus profesionalai visais laikais sutikdavo įtariai. Kai kas įtarė, kad H. Šlymanas visus ar dalinai savo radinius padirbinėjo. Kiti bandė įrodyti, kad kai kurie „Priamo lobio“ daiktai buvo archeologo užsakyti pas Atėnų juvelyrus, o gal net nupirkti tiesiog iš parduotuvės lentynos. Šiandiena visi šie kaltinimai laikomi nepagrįstais.

H. Šlymanas savo pirmosios ekspedicijoje į Troja metu, kasinėjimo aikštelėje, elgėsi labai grubiai. Vertinant jo atliktus darbus dažniausiai buvo vartojamas žodis sugriovė, nei atrado. Vėliau, kai prie jo ekspedicijų prisijungė patyrę mokslininkai R. Virchovas ir V. Derpfeldas, jis įsisavino labiau išsaugančias kasinėjimo technikas, o jo nuosavas metodas buvo pavadintas – „tranšėjiniu“. Bet reikia pabrėžti, kad H. Šlymanas labai išsamiai ir kruopščiai vedė archeologinę dokumentacija, kas atsispindėjo jo publikacijose.

Šiandien mokslininkai specialiose laboratorijose praleidžia ne mažiau laiko nei kasinėjimų aikštelėse. Praeities archeologai apie tokį techninį aprūpinimą negalėjo ir pagalvoti, kokį turi šių dienų kolegos. Bet tai nereiškia, kad senieji metodai prarado savo vertę. Žinoma, mokslas tripčiotų vietoje, jei neatsirastų tokių, kurie nebijotų iškelti ir patikrinti pačių drąsiausių, kartais neįtikėtinų hipotezių – taip, kaip tai darė H. Šlymanas.

H. Šlymano surastas „Priamo lobis“ (arba „Trojos auksas“) sukėlė jo ir Osmanų vyriausybės konfliktą. Dėl suprantamų politinių priežasčių, radinį atsisakė priimti ir Atėnų bei kiti Europos muziejai. Galiausiai H. Šlymanui 1880 m. pavyko lobį perduoti Imperijos muziejui Berlyne (vok. Königliche Museen zu Berlin), bet tuo dar viskas nesibaigė.

1939 m., Antrojo pasaulinio karo pradžioje, „Priamo lobis“ iš muziejaus dingo. Manoma, kad jis tada buvo paslėptas požeminiame bunkeryje. Kai 1945 m. sovietų armija įžengė į Berlyną, apie jo suradimą irgi nebuvo paskelbta. Spėjama, kad muziejaus direktorius V. Unfercagas (vok. Wilhelm Unverzagt), bijodamas, kad lobis gali patekti grobstytojams, slapta jį perdavė TSRS pareigūnams. Kartu su kitais meno kūriniais „Trojos auksas“ buvo išvežtas į Leningradą arba Maskvą. Čia lobis ilgą laiką gulėjo muziejų saugyklose. Stalino įsakymu visi trofėjai buvo saugomi sustiprintu režimu.

Likęs pasaulis nežinojo apie profesoriaus V. Unfercago poelgį ir manė, kad lobis prarastas. Tik perestroikos laikais atsirado pranešimų, kad lobis yra Maskvoje – Puškino dailės muziejuje. Pradžioje Tarybų Sąjungos valdžia atsisakė pripažinti šį faktą. 1993 m. jau Rusijos Federacijos vyriausybė pripažino ankstesnių valdžių nusižengimus, ir nedaug trūko, kad lobis būtų grąžintas Vokietijai. 1996 m. lobis buvo eksponuojamas parodoje ir žmonės vėl galėjo pamatyti H. Šlymano radinį savo akimis. Tačiau jo grąžinimo Vokietijai klausimai neišspręsti iki šiol.