Anaksagoras Klazomenietis

Anaksagoras Klazomenietis

Anaksagoras Klazomenietis (apie 500 m. pr. m. e. – apie 428 m. pr. m. e.) – senovės graikų filosofas.

Nors pagal kilmę jis nebuvo atėnietis (gimė Klazomenuose, Jonijoje), didesnę gyvenimo dalį praleido Atėnuose. Savo filosofijoje jis sukūrė panašią teoriją į tą, kurią beveik tuo pat metu skelbė Empedoklis. Tačiau jis buvo visiškai kitokio tipo žmogus nei Empedoklis. Jis norėjo būti vien tik tyrinėtojas. Gyveno savanoriškai pasirinktame skurde, nevertindamas kitų gėrybių, išskyrus protines.

Buvo apkaltintas ir nuteistas mirti dėl savo astronominių ir religinių pažiūrų. Mirė Lampsake.

Anaksagorui aksioma buvo teiginys, kad visa, kas yra, negali liautis buvę. Jis šį teiginį derino su daiktų kintamumo faktu: pasaulio dėmenys yra nekintami, bet susijungdami ir išsiskirdami jie sudaro įvairias struktūras. Anaksagoras skiriasi savąja pastovių dėmenų samprata nuo kitų filosofų. Jis manė, kad jokia kokybė negali atsirasti iš kitų kokybių derinių. „Kaipgi galėtų, – sakydavo jis, – plaukas atsirasti iš to, kas nėra plaukas, o mėsa iš to, kas nėra mėsa?“ Vadinasi jis skelbė ne tik pirminių elementų, bet ir visų kokybių pastovumą. Anaksagoro nuomone, dėmenų yra tiek, kiek yra reiškinių rūšių. Tuos dėmenis Anaksagoras vadino „gemalais“.

Anaksagoro gamtos teorija buvo kokybinė. Visa, kas yra, sudaryta iš įvairiausių „gemalų“.

Jei valgydami duoną, pamaitiname ja savo organizmą, t. y. raumenis, kraują, mėsą, kaulus, tai ir duonoje turi būti raumenys, kraujas, kaulai ir mėsa; duona yra pagaminta iš augalų, tad visi jos dėmenys turi būti augale: augalas maitinasi stichijomis – žeme, vandeniu, saule, oru. Vadinasi visi dėmenys turi slypėti stichijose. Todėl stichijos yra tokios pat sudėtingos, kaip ir kiti daiktai. Viskas yra sudėta: „kiekviename daikte yra kiekvieno kito dalis“, „ visuose yra dalis visų“, „ visi daiktai yra vienu ir tuo pačiu metu“.

Net mažiausios medžiagos dalelės, yra sudėtinės, net pačioje mažiausioje yra „įvairūs kūnai ir visų daiktų gemalai su visomis formomis, spalvomis ir kvapais. Jau senovėje Anaksagorui buvo priekaištauta, kad pasak jo teorijos, trenkus akmenį į akmenį, turėtų iš jo bėgti kraujas, o įdrėskus augalą turėtų sunktis pienas. Pats Anaksagoras svarstė taip: kiekviename daikte yra visi dėmenys, bet nevienodomis porcijomis. Juntame tik tuos dėmenis, kurie tame daikte vyrauja, o kitų neįmanoma suvokti, panašiai, kaip negalima išgirsti tylaus balso minios triukšme, ar pamatyti lašo vyno vandens statinėje. Mūsų juslės negali fiksuoti begalinės įvairovės ir dalumo. Nors mūsų juslės yra silpnos, bet jos teisingos. Pasaulis yra toks, kokį suvokiame.

Anaksagoras skyrė jėgą nuo medžiagos. Čia buvo Parmenido įtaka: medžiaga iš prigimties yra inertiška: todėl judėjimą ji galėjo gauti tik iš šalies. Iš ko ji gavo? Anaksagoras įsivaizdavo, kad kažkoks impulsas sukėlė medžiagoje sūkurį, plėsdamasis tas sūkurys mechaniškai įtraukė visą medžiagą. Bet iš kur buvo pirmas impulsas? Jis atsakė taip: Jį suteikė dvasia. Jis atmetė mintį, kad pradžią galėjo tiems įvykiams padaryti atsitiktinumas. Anaksagoras padarė prielaidą, kad pasaulį išjudino dvasia. Jis sugalvojo, kad dvasia yra virš ir anapus gamtos, nes ji privalo būti anapus gamtos, kad galėtų gamtą išjudinti. Niekas iki jo nebuvo sugalvojęs anapus gamtinio pasaulio esančios būties savokos.

Vis dėlto, Anaksagoro dvasios samprata labai skyrėsi nuo dabartinės. Dvasia jam buvo materiali: jis ją laikė esant medžiaga, tik pačia subtiliausia ir nesusimaišiusia su kitų rūšių medžiagomis. Jis nelaikė dvasios asmeniu. Dvasios poveikį jis apribojo pasaulio išjudinimu: kai pasaulis buvo išjudintas, dvasia nustojo veikusi.

Anaksagoro prielaida suvokimo klausimu buvo tikra priešingybė Empedoklio prielaidai: suvokiame ne tai, kas į mus panašu, o tai, kas priešinga. Ši prielaida rėmėsi tam tikrais pastebėjimais: juk „tas, kas toks pat šaltas, ar toks pat šiltas kaip mes, mūsų nešildo ir nešaldo, kai jį paliečiame“. Anaksgoras vadovavosi „sąmonės slenksčio“ principu, kad skirtingoms rūšims ir įvairiems jutimo organams tas slenkstis yra skirtingas. Jis pastebėjo suvokimo priklausomybę nuo jutimo organo prigimties, nors ją suprato naiviai (dideles ir skaidrias akis turintys gyvūnai mato didelius ir tolimus daiktus, o tie, kurių akys mažos, mato mažus). Jam buvo žinomas suvokimo ryšys su jausmais: jis manė, kad bet koks suvokimas susijęs su skausmu („ryškios spalvos ir didelis triukšmas sukelia tokį skausmą, jog negalime jo ilgai kęsti“).