Antanas Maceina

Antanas Maceina

Antanas Maceina (1908 m. sausio 27 d. Bagrėne, Ašmintos valsčius, Marijampolės apskritis – 1987 m. sausio 27 d. Miunsteryje, Vokietija) – vienas žymiausių Lietuvos filosofų.

Lankė pradžios mokyklą Juodaraistyje. Mokėsi Prienų gimnazijoje, Vilkaviškio kunigų seminarijoje. 1928–1932 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete (VDU) studijavo lietuvių ir vokiečių kalbas. Seminarijos rektoriaus patartas, nepriėmė šventimų ir vėl 1930 m. grįžo į universitetą. Pakviestas filosofo Stasio Šalkauskio, studijavo filosofiją ir pedagogiką.

Studijuodamas 1930 m. pirmininkavo Ateitininkų meno draugijai „Šatrija“. 1932–1935 m. studijas gilino Liuvene, Fribūre, Strasbūre ir Briuselyje. 1933 m. vedė menotyrininkę, universiteto dėstytoją Juliją Tverskaitę.

1934 m., Stasio Šalkauskio vadovaujamas, apgynė disertaciją „Tautinis auklėjimas“, tapdamas filosofijos daktaru. 1935 m. apgynė privatdocento habilitacinį darbą „Ugdomasis veikimas“. 1935–1940 m. dėstė VDU pedagogikos disciplinas, epizodinius kultūros filosofijos kursus.

Lietuvoje dar prieš karą pradėjo rašyti „aktyvistų ideologiją”. Rašydamas apie „valstybinę krizę“, „senos valstybinės koncepcijos žlugimą“, jis iškėlė „naujos valstybės“ bruožus. Ji „neapkenčia tautinio mišrumo. Joje aiškiai turi viešpatauti viena tauta“.

Prasidėjus sovietinei okupacijai 1940 m. šeima su dviem mažamečiais vaikais pasitraukė į Vokietiją.

Antanas Maceina dalyvavo Lietuvių aktyvistų fronto steigiamajame susirinkime Berlyne, 1940 m. lapkričio 17 d. Jame pasisakė pirmiausia išmąstyti organizacijos programą ir tik paskui ją steigti. Jam rūpėjo ar mažosios valstybės bus nors kiek nepriklausomos Adolfo Hitlerio “Naujojoje Europoje”. LAF vadas Kaziui Škirpa priėmė jį, krikščionių demokratų siūloma, kaip viena savo šešių patikėtinių. Antanas Maceina vadovavo ideologijos komisijai, tačiau daugiausia dirbo savarankiškai. Praktiškai, tačiau, LAF politikos ideologu laikytinas Bronys Raila, parašęs antisemitinį “Už ką kovoja aktyvistai”. Antanas Maceina suredagavo Lietuvių aktyvistų fronto programą, kuri anuomet nebuvo viešai paskelbta. Ją grindė lietuviškuoju nacionalizmu, krikščioniškąją dorove ir socialiniu teisingumu. Ji visaip ugdė lietuvybę ir nenusakė žydų ar kitų mažumų vaidmens. Nemažai nuostatų kilo iš jo prieš karą parašytos deklaracijos „Į organiškosios valstybės kūrybą”. Programą tikėjosi aptarti didžiajam LAF kongrese. Kazys Škirpa numatė skirti Antaną Maceiną švietimo ministeriu.

1942 m., Lietuvą okupavus vokiečiams, grįžo į tėvynę. Universitete dėstė Filosofijos įvadą ir interpretavo R. M. Rilkės poeziją, Filosofijos fakulteto dekanas. Lietuvių fronto (LF) vadovaujančiosios grupės narys. Akademinis jaunimas laikė A. Maceiną ideologiniu vadu. Jis buvo vienas pagrindinių LF programos kūrėjų ir ideologų, dalyvavo programos aptarimuose ir svarstymuose, rašė straipsnius LF spaudai.

1944 m. pasitraukė į Vakarų Europą. Nuo 1949 m. gyveno Vokietijoje, Viurcburge, vedė filosofijos seminarą. 1956 m. pradėjo dėstyti rusų filosofiją ir Rytų Europos dvasios istoriją Fribūro universitete, 1959 m. pakviestas į Miunsterio universitetą – ten dėstė rusų ir sovietinės filosofijos kursus, nuo 1962 m. – religijos filosofiją. 1970 m. išėjęs į pensiją, aktyviai rašė. Mirus žmonai 1971 m., vedė vokietę. Vadovavo emigrantų ateitininkų sąjungai. Emigracijoje daugiau tyrinėjo plačiai suprastas religijos filosofijos problemas, buvo ne tik filosofas, bet ir poetas, eilėraščius pasirašinėjo Antano Jasmanto slapyvardžiu. Mirė 1987 m. Miunsteryje, palaidotas Bredbesdorfo kaimelio kapinaitėse.

Antanas Maceina yra laikomas vienu iš žymiausių Lietuvos pedagogų, filosofų, kultūros tyrinėtojų. Jo kūryba produktyvi, be to jis „filosofavo lietuviškai“. Antanas Maceina aprėpė ir analizavo gana nemažai sričių – pedagogiką, filosofiją, kultūrą, religiją, dėjo tautiškumo pamatus. Ilgą laiką A. Maceinos veikalai Lietuvoje buvo mažai žinomi, plito tik nelegaliai, tačiau apie juos buvo daug rašoma. Jo poezijos originalumą bei ryšį su filosofija išsamiai analizavo Tomas Venclova, Ona Baliukonė.

Žinomi veikalai: „Asmuo ir istorija“, „Jobo drama“, „Didieji dabarties klausimai“, „Filosofijos kilmė ir prasmė“, „Kaino prisikėlimas“, „Kultūra ir žmogus“, „Kultūros filosofijos įvadas“, „Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra“, „Pirminės kultūros pagrindai“, „Prometėjizmo persvara dabarties kultūroje“ ir kt.

Antano Maceinos filosofija prasideda nuo ankstyvo susidūrimo su nelaimėmis, kada jis pradeda kelti klausimus, kurie yra vis naujų klausimų pradžia. Stipriai išgyvendamas ankstyvą motinos mirtį, tėvo antrąsias vedybas, ankstyvą išvykimą iš namų, nuolat lydinčią vienatvę, pašalinimą iš seminarijos, nors joje jis mokėsi vienais penketais, klausimo sprendimą, ką pasirinkti – pasauliečio ar kunigo gyvenimą, norėdamas susivokti, kas atsitiko, jis pirmiausia ir ima klausinėti, bandydamas išsiaiškinti tų nuolat jį lydėjusių nelaimių priežastis. Įstojus į kunigų seminariją tas klausinėjimas tapo nuolatine būsena, nes „neklausinėti jis jau nebegalėjo“.

Antano Maceinos kūryboje ryškus du tarpsniai: iki nepriklausomybės netekimo ir jos netekus. Iš pradžių mąstytojo dėmesį patraukė kultūrologija ir socialiniai klausimai, vėliau – žmogiškoji būtis. Filosofo kūryba kyla iš pačios būties gelmių, ir jo kūrybinio pašaukimo būtų neįmanoma paaiškinti nesiremiant Dievu. Dievas, savo Kūrybos metu, apsireiškė žmoguje, kaip viename iš tobuliausių savo kūrinių, kurioje įsispaudusios Kūrėjo pėdos. A. Maceina sugebėjo pateisinti savo mintis, visą savo gyvenimą atiduodavęs kūrybai, savo kūryba palietęs daugybę gyvenimo sričių – kūrė tautinę mokyklą, idealios šeimos ir valstybės pagrindus, lietuviškąją kultūrą, poeziją, savitą filosofiją.